Nuo savo skausmo - iki viso pasaulio

Menininkė iš karto perspėja esanti neįdomi pašnekovė. Bet vėliau pagalvojau, kad ji galėtų ne tik tapyti, raižyti linoraižinius, bet ir lengvai valdyti plunksną. Daugumą menininkės minčių taisyti būtų klaida. Jos tarytum prašosi spausdinamos greta per širdį perleistų paveikslų. Tų paveikslų per ilgą kūrybos laikotarpį menininkė yra išleidusi iš rankų be jokių prierašų. Juos reikia patiems perskaityti.

A.Petrašiūnaitė meno žinovų ir meno mylėtojų vertinama už originalų Lietuvos tapybos tradicijų pateikimą per asmeniškus įvaizdžius, suvokiamus kaip visuotinė žmogaus gėla.

Draugija

„Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, bet kai dirbu, džiaugiuosi, kad niekas neateina. Bendravimas atima energiją ir išblaško. Prigimtimi esu visiška intravertė. Man nesuprantama, kad žmonės tiesiog verda dėl to, kad negali bendrauti. Aš pradžioje irgi galvojau, kad jie apsimeta, bet po to supratau, kad ne. Man neliūdna vienai. Prie vienatvės aš pripratau. Jaunystėje sunkesnė buvo ta vienatvė. Dabar gyveni ir gyveni", - išblaško abejones, kad gyvenimas vienam žmogui trukdo ir jį riboja.

Turbūt negalima sakyti, kad menininkė yra viena. Turi ji du didelius draugus, katinus milžinus, sibirietį mėlynakį Kedrą ir Meino meškėną Erkiulį. Tikrą meškėną, sveriantį 9 kilogramus. Gero draugo turi būti daug! Dailininkei katinų draugija labai tinka. Su katinais žymiai lengviau nei su žmonėmis. Be to, katinai - dideli filosofai, viską žino, iš jų gali pasimokyti. O šit šuniuko, kuris atokioje sodyboje lyg ir būtų naudingas, nėra. Šuniuko menininkė niekada neturėjusi ir nenori turėti. Nes šuniukas labai arti žmogaus. Tiek, kad nekalba. Daug dėmesio reikalauja, o ji neturinti tam laiko. Buitis užmušinėja. Ir ūkio darbai. Šit, malkų atvežė. Stambiai sukirstos, teks perskelti. Katinų į talką nepasikviesi. Ateis pavasaris, reikės į daržą eiti, sodą prisižiūrėti. Ką pasisamdyti, kad pačiai jėgų nereikėtų eikvoti, nėra. Jaunimas į darbus kitur išvažinėja, o vyresni arba negali, arba nenori.

Sodybą Višakio Rūdoje tapytoja su mama nusipirko daugiau nei prieš 30 metų. Mama čia gyveno nuolat, o ji parvažinėjo iš Kauno dažnai. Mamos nebėr, o ji jau daugiau nei dešimt metų čia gyvena nuolat. Į Kauną nuvažiuojanti tik apsilankyti. Dabar ten netraukia, saugumo kur kas mažiau nei tarp miškų.

Peizažas

Dailininkė stebisi ir nežino, iš kur pasklido žinia, neva ji kilusi iš Kazlų Rūdos. „Gimiau Kaune, o augau Kybartuose, devyneri metai po karo. Vaikystėje Kybartai man nebuvo graži vieta", - šypsosi tapytoja. Nepatikę iki miestelio prieinantys kolūkiai, arimai be medžių. Tai labai traumavo. Miestelis po karo buvo išgriautas, nuniokotas, nykūs plotai, likę nustumdžius griuvėsius. Negatyvas, sustojęs laikas kvėpavo kiekviename žingsnyje. Bet viskas keičiasi. Dabar nuvažiavus į Kybartus, net randa ką tapyti. Yra likusių senųjų pastatų. Vietiniai prisimena geležinkelio stotį, kuri buvusi „kažkas tokio"... „Gal kas norėtų girdėti, kad mane tapyti įkvėpė Isako Levitano, kuris Kybartuose gimė ir auga, dvasia. Tikrai ne. Augdama žinojau apie Levitaną, bet mūsų niekas nesieja. Niekada nebuvau realistė", - šypsosi tapytoja A.Petrašiūnaitė.

Jei dabar galėtų rinktis, pasirinktų vietą prie ežero, nes Višakio Rūdoje, jei ko trūksta, tai vandens. Buvo labai keista, kai čia atsikraustė. Miško vaizdai ilgai į kūrybą neatėjo. Tapydavusi interjerus, žmonių figūras, natiurmortus, o miškas tik po kurio laiko iš lėto pradėjo įžengti į paveikslus. Dabar peizažas, kurį mato pro langą, „dalyvauja" beveik visuose jos darbuose. Kaip savęs pačios tęsinys. Tarsi eitų nuo rankų kažkokie siūlai. Čia kiekviena erdvė turi savo ribas. Miškas viską apriboja.

Portretai

„Indėnai sako, žemė žmogui nepriklauso, o žmogus priklauso žemei. Aš tapydama niekada negalvoju apie laikinumą. Žmogaus laikinumas meno kūrinyje neatsispindi, ne. Atsispindi žmogaus trapumas, kūniškumas gali atsispindėti, bet laikinumas - ne. Imkime ikoninį paveikslą Mona Liza. Ar jame yra koks laikinumas? Arba Rembranto autoportretą. Jame taip pat nėra laikinumo. Yra menininko sustabdyta akimirka. Jausmas. Kitos filosofinės kategorijos atkrenta", - mąsto tapytoja. O ji pati ar tapo portretus? Galima sakyti, taip. Popkultūros ikonų Lady Gaga ir Amy Winehouse portretus.

Kaip ekstravertiškoji Lady Gaga tapo bohemiško pasaulio nepripažįstančios menininkės heroje? „Buvau po sudėtingos kojos operacijos. Viena bute Kaune, invalido vežimėlyje, skausmuose. Įsijungiu televiziją ir staiga - spindinti ikona prieš akis. O aš čia, vargiai pakrutanti senyvo amžiaus moteris, perdurta koja. Tarsi būtų kas peilį įsmeigęs į širdį. Tarsi paradoksas, kad gyvenimas gali būti vieną akimirką toks, o kitą - kitoks. Dabar Gaga man nedaro jokio įspūdžio, nė už ką jos netapyčiau. Tada ji man buvo kaip terapijos seansas. Jos portretas man tapo žmogaus kūno temos tąsa", - sakė menininkė. Tema išaugo į grafikos ir tapybos ciklą.

Ar portretų periodas ties Lady Gaga baigėsi? Ne ne. Ir per karantiną menininkė išraižiusi porą portretų. Kaimynės su dukra. Anot tapytojos A.Petrašiūnaitės, žmogus yra ir buvo jai pati didžiausia visatos paslaptis. „Viską galima ištyrinėti, juodąsias skyles, Higso bozoną, kur prasideda materija iš subtiliojo būvio. O žmogų labai sunku apibūdinti. Matai formą, charakterį. Kartais gali žmogų nujausti, bet tik tiek."

Spalvos

2018 m. A.Petrašiūnaitė paskelbta įsimintiniausia Kauno menininke už įspūdingą personalinę parodą Kauno paveikslų galerijoje. Nelemta jos įspausti į tapytojos rėmus. Bet pasakyti, kada ji tapytoja, o kada grafikė, apytiksliai nesunku. Kai orai subjūra ir valdyti teptuką lauke pasidaro per šalta, ji sėda prie linoraižinių. O pavasarį, kai jau rankos nebegrumba, išsikelia teptukus. Tai ne šiaip sau užgaida, o būtinybė, dėl sveikatos. Dažų kvapas dusina. Pusę metų tapo pavėsinėje, ore, o pusę - raižo kambary. Pasak menininkės, tapyba yra sunkesnis, intelektualesnis menas. Jis daugiau reikalauja pastangų. Būna, pasiseka darbą pabaigti greitai, kaip įkvėpei ir iškvėpei, bet dažniausiai nutapyti paveikslą užtrunka ilgai. „Nėra pas mane socialinių temų. Iš tikro aš tapau savo gyvenimą. Taip gyvenu, tokia ir mano tapyba", - pastebi. Tapybos kelias jos gyvenime ilgesnis. Ir pasikeitimų yra daugiau. Linoraižinį visai atsitiktinai atradusi. Išplėšė virtuvės grindų linoleumą. Jo nebuvo kur padėti, o raižymo įrankius turėjo. Pabandė ir patiko.

Ką daro žiemą ir vasarą? Kuria autoportretus. „Autoportretas eina kaip gija per visą mano kūrybą. Tai todėl, kad toks mano charakteris, labai intravertiškas. Ne visada gali išvažiuoti ir pamatyti pasaulį plačiau. Tada ir atsiranda filosofija, kad gali pažinti pasaulį nuo savo namų slenksčio. O arčiausiai kas yra? Arčiausiai esi tu pats. Tavo dalis. Gali ji būti slapta, gali būti užslėpta, gali būti ta, kurios nelabai žinai turintis."

Regis, intraverto kūrėjo darbai turėtų būti pilkoki, neryškūs, o A.Petrašiūnaitės kūryba žaižaruoja. „Ryškios spalvos nebūtinai neša džiugesį. Jos gali ir įtampą turėti. Viskas priklauso nuo motyvo, kurį esi sumanęs tapyti, nuo nuotaikos", - paaiškina menininkė.

Vaizdas

„Stebiu, kaip dabar jauni menininkai mato pasaulį, jį tapo. Aš matau pasaulį kitaip. Nesvarbu, kad mano matymas pasikeitė nuo kelio pradžios, bet pats pasaulio suvokimas mano kitoks nei dabartinio jaunimo. Man kiti dalykai rūpi, paviršius man ne taip svarbu. Ir pačios tapybos paviršius man ne taip svarbu. Dabartinis jaunimas yra labai racionalus. Žmonės nemato, kas vyksta aplink. Nežiūri į akis vienas kitam, į veidus nežiūri. Jie žiūri į ekraną. Tai aš nesu tas žmogus. Man svarbu vaizdas pro langą. Savo namo ar pro traukinio langą."

Spaudas

Anot tapytojos, šis laikotarpis per pasąmonę į kūrybą persiduos. Nes tu nežinai, ką rytoj veiksi, kaip toliau gyvensi. Nežinia veikia. „Štai aš kaime gyvenu. Sutikime, čia jokios medicininės pagalbos nėra. Ar būtum laisvamanis, ar tikintis, viskas yra Dievo valioje. Jokia čia greitoji nesuskubs. Ir jei tau bus blogai ir tu dusi, viskas bus Dievo valioje. Suprantu ir pateisinu tuos, kurie nuolat mato mirtį. Jei į mirtį gydytojai visą laiką žiūrėtų su stresu, jie neišgyventų. Tik man buvo labai keista, kai pavasarį tokie kaip aš buvome įrašyti į rizikos grupę, lyg raupsuotieji. Juokiausi, kokia aš rizika. Kai paveikslus tapau, aš rizikuoju. Ir neturiu jokio amžiaus cenzo, kai tapau. O kažkas tik nori parodyti savo viršenybę kitą diskriminuodamas."