Prienų miesto gydytojas Juozas Brundza

Gyd. J.Brundza gimė 1870 metais Marijampolės rajone. Baigęs Marijampolės gimnaziją, išvyko į Maskvą. Universitete studijavo medicinos mokslus. Maskvoje buvo aktyvus visuomeninėje veikloje. Dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje. Už dalyvavimą anticarinėje demonstracijoje buvo kalinamas. Vėliau įsitraukė į politinę veiklą - buvo 1905 metų Lietuvos suvažiavimo delegatas nuo Prienų apylinkės. 1910 metais studijas baigė ir grįžo į Lietuvą. Antrojo pasaulinio karo metais savo namuose slėpė žydaitę, o Birštone, savo vasarnamyje - žydo Šakovų šeimą.

Gydytojas Prienų mieste medicinos praktika vertėsi iki pat savo gyvenimo saulėlydžio. Ligonius priimdavo savo namuose. Sukūrė šeimą. Su žmona Stanislava Tomaševičiūte išaugino dukrą ir sūnų, sulaukė vaikaitės.

Greta tiesioginio mediko darbo Žiburio gimnazijoje dėstė higienos pradžiamokslį, rūpinosi vaikų sveikata. 1930 metais minint Vytauto Didžiojo jubiliejų, gydytojas J.Brundza buvo organizacinio komiteto pirmininku. 1938 metais buvo išrinktas Prienų savivaldybės Tarybos nariu.

1924 metais Sveikatos departamentas atkreipė dėmesį į Birštono kurortą ir gydomuosius vandenis. Iš tekančių 7 šaltinių, du - Vytautas ir Birutė - buvo tinkami gydyti pilvo, inkstų ligas, o kitų šaltinių vanduo - tiko šiltoms vonioms, reumatui gydyti. Birštono kurortas sulaukė pripažinimo, tapo Lietuvos mineraliniu kurortu. Prie sėkmės prisidėjo ir gyd. Brundza, kaip vienas iš pirmųjų kurorto direktorių, dirbęs 1926-1931 metais.

Pavyzdžiui, 1927 metais Lietuvos pasiuntinys Rygoje, nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Jonas Aukštuolis atlydėjo Latvijos diplomatus ir jų žmonas į Birštono kurortą. Svečius sutiko aukštas, tvirtas vyras, rankoje laikantis lazdelę. Tai buvo kurorto direktorius, vyriausiasis gydytojas J.Brundza. Svečiams viešnagė patiko, tad Birštono kurortą nuo 1927 iki 1940 metų pamėgo Latvijos kariškiai, diplomatai, karo atašė.

Gyd. J.Brundza prieniškių buvo mylimas ir gerbiamas. O kaip negerbs, jei medikas visur ir visada buvo pasiruošęs padėti žmogui. Gana dažnai patardavo, kaip reikia maitintis. Pavyzdžiui, sergant akmenlige - visus metus valgyti be druskos virtas bulves su šviežiu pienu, sergančiam plaučių uždegimu - dėti kompresus, sveikstantį ligonį maitinti lengvu maistu - balinta kruopų sriuba, klijukais ir kt. Gana dažnai gydytojas nemokamai dalijo vaistus vargšams iš savo privačios vaistinės. Už ligonio vizitaciją imdavo 5 litus, o nepasiturintiems paslaugas teikė veltui. Gydytojas buvo universalus - gydė nuo įvairių ligų vaikus, suaugusius, rūpinosi jų sveikata. Pokario laikotarpiu gydė sužeistus partizanus.

Gydytojas J. Brundza mirė 1954 metų rugpjūčio 5 d., sulaukęs 84 metų. Palaidotas senosiose Prienų kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo gimnazijos moksleiviai, miestelėnai. Jomis rūpinosi akušerė Šlekytė, banko valdytojas Gustas ir kolegos medikai. Po laidotuvių našlė Stanislova Brundzienė Prienų bažnyčiai padovanojo gražų šviestuvą, kuris buvo pakabintas priešais altorių.

XX a. 9 dešimtmetį prieniškiai, pirmųjų Sąjūdžio metų pakilimo įkvėpti, atliko ypatingos pagarbos vertus darbus. 1989 metais naujosiose miesto kapinėse (1961 metais senosios Prienų kapinės buvo uždarytos) iškilmingai buvo perlaidoti Prienų miesto istorijai nusipelniusių žmonių palaikai: kun. Felikso Martišiaus, Žiburio gimnazijos direktoriaus ir Antano Šapalio, buvusio vokiečių koncentracijos stovyklos kalinio palaikai iš Lenkijos. Ypač iškilmingas buvo 1990 metų lapkričio 16 d. gyd. Juozo Brundzos ir jo artimųjų palaikų perkėlimas į naująsias Prienų kapines. Septyniasdešimt šešerių dukra Gražina Brundzaitė iš JAV atsiuntė tokį padėkos laišką:

Žodis prie tėvelio kapo

Brangūs prieniškiai ir visi čia susirinkusieji, su didele širdgėla pergyvenu šią dieną, kada man brangaus Tėvelio ir artimųjų palaikai atranda amžino poilsio vietą, bet aš pati ir vėl negaliu būti Jūsų - susirinkusiųjų tarpe. Mano pasirinkta laisvė ir Geležinė uždanga anuomet užkirto man kelią į mylimo Tėvelio laidotuves, jo gyvybei užgesus. Manęs ten nebuvo ir tada, kai šaltan kapan atgulė ir mano broliukas, o motina, pasilikusi viena, susirado sau prieglobstį Vilniuje, pas savo gimines. Taigi iš mūsų šeimos Prienuose neliko nieko, kas pasirūpintų jų kapais, bet pasirodė, kad liko daug didesnė šeima - tai Jūs visi prieniškiai ir apylinkių žmonės, seni ir jauni, turtingi ir beturčiai, lenkai, rusai ar žydai, kuriuos visus vienodu rūpestingumu daktaras gydė, pas kuriuos jis bėgo ar važiavo dieną ar naktį per lietus, audras ar sniegu užverstais keliais. Tiesą sakant, aš labai retai jį matydavau namuose. Tik didžiajai savo šeimai jis pašvęsdavo daugiau laiko, negu mums. Sunkiems savo ligoniams jis buvo paskutinė viltis ir jų išgelbėtojas, ir dėl to visko jis pasiliko gyvas ir neužmirštas ligi šių dienų... Kaip liko neužmirštas jo kapas. Tą kaip tik įrodo šios dienos susibūrimas ir šios nekasdienės apeigos. Be Jūsų visų rūpesčio ir tiek įdėto darbo - kas kitas būtų galėjęs šį perkėlimą atlikti?

Visiems ačiū čia susirinkusiems ir kaip nors prisidėjusiems prie šio kapo perkėlimo - tariu nuoširdžiausią - Dėkui... Ir jeigu Dievas leis, tikimasi Jus visus pamatyti kitais metais Prienuose.

Prienų inteligentija siekė, kad prieškario metais gyd. Juozo Brundzos šeimos įkurta vaistinė būtų išsaugota, kaip miesto urbanistinė paveldo dalis. Ketinta įsteigti gyd. J.Brundzos memorialinį muziejų. Deja, šio projekto nepasisekė įgyvendinti. Pastatas buvo nugriautas. Tačiau, nežiūrint į tai, prieniškiai iki šiol saugo gyd. Juozo Brundzos atminimą, prižiūri kapavietę.