Profesorius Liudas Vailionis

Nuo Mizarų iki Krokuvos

L.Vailionis gimė 1886 m. sausio 1 d. Dzūkijoje, Seinų apskrities Mizarų kaime, Dominyko Vailionio ir Elenos Saltonaitės šeimoje. Liudukas buvo septintas vaikas. Be jo, augo keturi broliai ir dvi seserys. Tėvai turėjo 8 hektarus žemės, didelio pertekliaus iš dzūkiškos žemelės nebuvo, bet šeimą rėmė motinos brolis, kunigavęs Lenkijoje, Čenstachavoje.

Kitoje Nemuno pusėje, vos už kilometro nuo Mizarų, buvo Druskininkai. Jaunieji Vailioniai sekmadieniais ir didžiųjų katalikiškų švenčių dienomis persikeldavo per Nemuną į Druskininkų bažnyčią, kurioje tuo metu vargonavo M.K.Čiur-lionio tėvas. Vailioniai susibičiuliavo su Čiurlioniais ir ta bičiulystė išliko visą gyvenimą. Per atostogas dažnas svečias Vailionių namuose būdavo Mikalojus Konstantinas.

Dėdė kunigas buvo pasiryžęs visus seserėnus leisti į mokslą. Mokslo kelią pasirinko tik jauniausias Liudukas. Aštuonerių persirgęs maliarija, jis buvo silpnos sveikatos, ir vaiko ateitis tėvams ir dėdei kėlė rūpesčių. Berniukas mokėsi Leipalingio rusiškoje pradinėje mokykloje, o kartu ir slaptojoje lietuviškoje daraktorių mokykloje. Baigęs pradžios mokyklą, norėjo stoti į gimnaziją Kaune, bet dėl Rusijos imperijoje vykdomos nutautinimo politikos nebuvo priimtas. 1887 m. Rusijos imperijos švietimo ministras grafas Tolstojus paskelbė garsųjį aplinkraštį „Dėl virėjų vaikų“, kuriuo buvo labai apribotas žemesniųjų luomų, juo labiau tautinių mažumų, vaikų priėmimas į gimnazijas.

Dėdės patarimu trylikametis L.Vailionis išvažiavo į Lodzę. Čia jaunuolis apsistojo vyresniojo brolio šeimoje. Jau gimnazijoje išryškėjo jaunojo L.Vailionio apsisprendimas dėl lietuvybės, nes jis visada akcentuodavo esąs lietuvis, prašė nelenkinti pavardės. Jaunuolis domėjosi gamtos mokslais, rengėsi medicinos studijoms. Liudui baigus šešias klases, dėdė norėjo, kad jaunuolis atvažiuotų pas jį į Čenstachavą ir stotų į kunigų seminariją. Po ilgų svarstymų Liudas atsisakė ir dėdė nutraukė bet kokią paramą. L.Vailionis išstojo iš gimnazijos, bet liko gyventi brolio šeimoje. Jis nusprendė gimnaziją baigti eksternu. Per vienus metus pasirengė brandos egzaminams ir juos išlaikė jau Krokuvoje 1906 m. pavasarį. Dėl sveikatos būklės, - po persirgtos vaikystėje maliarijos pasekmės liko visam gyvenimui, - į Krokuvos universiteto Medicinos fakultetą L.Vailionio nepriėmė. 1906 m. jis įstojo į Filosofijos skyrių, o po metų perėjo į Gamtos skyrių ir tapo garsių profesorių - naujos mokslo šakos augalų fiziologijos pradininko Emilio Godlevskio ir Edvardo Jančevskio - mokiniu. Parama iš namų buvo kukli, mokesčiui už studijas ir pragyvenimui užsidirbdavo būdamas korepetitoriumi, o septynis semestrus, kaip gerai besimokantis, nuo mokesčio už mokslą buvo atleistas.

Krokuvos universiteto archyve išlikusioje studento L.Vailionio byloje surašytos jo studijuotos disciplinos parodo labai platų jaunuolio akiratį. Tai ne tik privalomi specialybės dalykai, bet ir filologijos, filosofijos kursai. Studijos buvo pirmoje vietoje, bet kartu labai reikšmingi ir lietuvybės reikalai. XX a. pr. Krokuvoje buvo susitelkęs nemažas lietuvių jaunuomenės būrys: Adomas Varnas, Sofija Kymantaitė, Ignas Šlapelis, Petras Rimša, Juozapas Albinas Herbačiauskas ir kt. Veikė 1904 m. įkurta „Rūtos“ draugija, leidusi žurnalą „Gabija“. Rinkdavosi Krokuvoje gyvenantys lietuviai studento L.Vailionio išsinuomotoje mansardoje, vadinamojoje gurkoje, ir iki paryčių diskutuodavo apie Lietuvos ateitį.

1913 m. pavasarį L.Vailionis baigė Krokuvos universitetą. Profesorius E.Godlevskis pakvietė L.Vailionį likti universitete ir rengti daktaratą. Tais pačiais metais absolventas paskelbė pirmąjį mokslinį darbą, išspausdintą Čikagoje JAV lietuvių pastangomis. Darbas universitete užėmė beveik visą laiką ir disertacijai rašyti jo nelikdavo. L.Vailionis paprašė universiteto skirti jam stipendiją, kad galėtų atsidėti tik moksliniam darbui. Deja, stipendijos jis negavo ir išvyko į Seinus, tikėdamasis užsidirbti pinigų. Tuo metu Europoje jau „kvepėjo“ karu, jaunuoliui grėsė karo tarnyba. Jam pavyko gauti vadinamąjį baltą bilietą, atleidžiantį nuo kariuomenės. Seinuose L.Vailionis gyveno neilgai ir 1914 m. vasarą išvyko į Plocko guberniją. Jis ten dirbo kelerius metus, o 1917 m. vasaros pabaigoje persikėlė į Kamenės gimnaziją, ten dėstė gamtamokslines disciplinas bei lotynų ir graikų kalbas. Metai, praleisti Kamenėje, buvo produktyvūs. Laisvu nuo tiesioginio darbo laiku L.Vailionis toliau domėjosi augalų fiziologijos problemomis. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Krokuvos universitetas primygtinai kvietė grįžti ir tęsti mokslinį darbą. L.Vailionio apsisprendimas buvo tvirtas - dirbti savo Tėvynei Lietuvai.

Lietuvoje

Pokario suirutė apsunkino kelionę į Lietuvą, bet 1919 m. rugpjūtį jis jau pasiekė karo nusiaubtus gimtuosius Mizarus. Pabuvęs čia kelias dienas, išskubėjo į laikinąją sostinę - Kauną, kuriame vyko intensyvus valstybės kuriamasis darbas.

Kaune susibūrė bendraminčių grupė - gamtininkas Tadas Ivanauskas (1882-1970), jo žmona Honorata (1891-1949), matematikas Zigmas Žemaitis (1884-1969), istorikas Augustinas Janulaitis (1878-1950), psichologas Jonas Gudaitis-Vabalas (1881-1955). Jie visi buvo Vakarų Europos arba Rusijos universitetų auklėtiniai, gerai supratę, kokie dideli darbai laukia atsikūrusios Lietuvos valstybės ir kad be savos inteligentijos kuriamasis darbas neįmanomas. Visų mintis viena - Lietuvai reikalinga aukštoji mokykla. 1919 m. rugsėjo 5 d. buvo parengtas Memorandumas Lietuvos Vyriausybei, kuriame sakoma, kad visoms valdymo šakoms neužteks specialistų ir „trūkumą gali pašalinti tiktai sava, mūsų pačių suorganizuota aukštoji mokykla“ (cit. pagal Vailionytė D. Profesorius Liudas Vailionis. K.: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. - P.64). Memorandumą pasirašė Z.Žemaitis, T.Ivanauskas, L.Vailionis. Dėl sunkios Lietuvos padėties, lėšų stygiaus Vyriausybės palaikymo jis nesulaukė. Nutarta pasikliauti savo jėgomis ir po kelių savaičių buvo įkurta Aukštųjų kursų draugija, jos iždininku tapo L.Vailionis. Draugija ieškojo lėšų, patalpų, dėstytojų. 1920 m. sausio 27 d. Aukštieji kursai su šešiais skyriais buvo atidaryti. L.Vailionis su dviem kolegomis tapo atsakingas už Gamtos skyrių. Sunkumų pradėjusių veikti kursų darbe buvo daug, bet jie buvo įveikti.

1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų kursų bazėje buvo įkurtas Lietuvos universitetas. L.Vailionis - Gamtos ir matematikos fakulteto docentas, jis vadovavo augalų anatomijos ir fiziologijos laboratorijai, tapo šios mokslo šakos pradininku Lietuvoje. Studentams gamtininkams docentas skaitė dvi disciplinas - augalų anatomiją, morfologiją ir augalų fiziologiją, kelis kursus medikams ir farmacininkams. Jis išugdė Lietuvoje mokslininkus botanikus, tęsusius savo mokytojo pradėtus darbus. L.Vailionis laikėsi principo - išugdyti pamainą, išsiųsti jaunus, perspektyvius darbuotojus į garsius Europos mokslo židinius ir tik tada pasirūpinti savimi. Todėl, užuot važiavęs baigti daktaro disertacijos, pasirūpino, kad į Graco universitetą Austrijoje išvažiuotų Jonas Dagys.

Nors ir labai stokodamas laiko, per beveik 17 darbo universitete metų L.Vailionis paskelbė apie 20 mokslo darbų, iš kurių reikšmingiausi - Nemuno dumblių ir beržų rėtos tyrimai. Beržų rėtos tyrimus galime laikyti virusologijos tyrimų pradžia Lietuvoje. Jie nepraradę reikšmės ir šiuolaikiniam mokslui. Už mokslinius darbus 1938 m. universitetas suteikė L.Vailioniui ekstraordinarinio profesoriaus vardą.

1926 m. L.Vailionio iniciatyva buvo sudaryta lietuviško Botanikos žodyno parengimo komisija, jis pats jai pirmininkavo. Toks žodynas buvo būtinas, nes botaninė terminologija lietuvių kalba nebuvo nusistovėjusi. Darbas buvo neapmokamas, bet mokslininkas ir jo bendraminčiai dirbo su užsidegimu. Per 12 metų žodynas buvo parengtas. Išleido jį savo lėšomis, dargi pasiskolinęs pinigų. L.Vailionis nemažai prisidėjo prie gamtos mokslų populiarinimo, spausdino straipsnius gamtamoksline tematika Lietuvos periodikoje. Gamtininko užmojai buvo dideli, jis buvo įsitikinęs, kad universitetui būtinas Botanikos sodas. L.Vailionis kartu su šveicarų kilmės gamtininku Konstantinu Rėgeliu (1890-1970), dėsčiusiu universitete, parengė sodo projektą. Vieta sodui pasirinkta Fredoje ir 1923 m. jis atidarytas, direktoriumi paskiriamas K.Rėgelis. Botanikos sodas tapo ne tik puikia studentų mokymo baze, bet ir viena gražiausių Kauno vietų. Po ankstyvos L.Vailionio mirties norėta sodą pavadinti jo vardu, bet okupacija ir karas sutrukdė tai padaryti.

Pagerbiant profesoriaus L.Vailionio atminimą ir nuopelnus, Kauno botanikos sodą derėtų pavadinti jo vardu.
1921 m. pradėjo veikti Lietuvai pagražinti draugija, kurios įkūrimu rūpinosi L.Vailionis, J.Tumas-Vaižgantas, T.Ivanauskas, H.Ivanauskienė, P.Matulionis. Juos galime laikyti gamtosaugos pradininkais Lietuvoje. 1926 m. Lietuvoje jau veikė 30 draugijos skyrių. L.Vailionio biografijoje labai reikšmingą vietą užėmė veikla Šaulių sąjungoje, įkurtoje 1919 m. liepą. Grįžęs į Lietuvą, L.Vailionis tuoj pat įsitraukė į jos veiklą, beveik 20 metų buvo vienas iš šios organizacijos vadovų. Jis 1924 m. išrenkamas sąjungos vicepirmininku, po kelerių metų - pirmininku, kelerius metus redagavo šaulių leidžiamą žurnalą „Trimitas“. Svarbus jo vaidmuo Klaipėdos sukilime. Šaulių sąjungos narių sudaryto Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys L.Vailionis vienas pirmųjų iškėlė mintį, kad prijungti Klaipėdą prie Lietuvos galima tik surengus sukilimą. 1923 m. sausį, įvykus sukilimui, Klaipėda ir Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos teritorijos dalimi. Už savo veiklą Šaulių sąjungoje jis buvo apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu (1931 m.), Gedimino III laipsnio ordinu (1932 m.).

L.Vailionis, gyvendamas Lenkijoje, gyvenimo draugės nepasirinko ir šeimos nesukūrė. Tai lėmė jo lietuviškas nusistatymas. Tarp savo artimųjų ir bičiulių jis matė, kad mišrioje šeimoje sunku išlikti lietuviu. 1924 m. jis susipažino su Janina Opanavičaite, baigusia Martyno Yčo gimnaziją Voroneže. 1925 m. vasarą jiedu susituokė, gimė dvi dukros - Danutė ir Rytė. Žiemą šeima gyvendavo nuomojamuose butuose mieste, o pavasarį, kai baigdavosi mokslo metai, ir vasarą, iki rudens, savo sodyboje Varžupyje, esančioje keli kilometrai nuo Kauno. 1922 m., vykdant žemės reformą. L.Vailionis nusipirko beveik 6 hektarus apleistos dvaro žemės, pasistatė gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir pradėjo sėkmingai ūkininkauti.

Nenutraukė profesorius ryšio ir su savo tėviške - Mizarais. Vasaromis su šeima važiuodavo į savo gimtinę paviešėti. Moksliniams tyrimams reikalingus beržų sodinukus atsivežė iš Mizarų ir pasodino Varžupyje. Du didžiuliai baltakamieniai beržai ir dabar auga Varžupyje.

Visuomeninio ir pedagoginio darbo krūviai, maksimalizmas visose srityse atsiliepė profesoriaus sveikatai. Jo sveikata labai sušlubavo 1938 m. rudenį ir gruodžio pabaigoje pats savo noru pasitraukė iš universiteto. Garsus chirurgas Vladas Kuzma operavo ligonį, tai jau nepadėjo. Profesorius L.Vailionis mirė 1939 m. vasario 27 d. Urna su profesoriaus pelenais ilsisi Kauno Tabariškių kapinaitėse. Greta palaidota jo žmona Janina, ji mirė 1994 m.

Liko profesoriaus darbai, jo su bendraminčiais įkurtas universitetas, davęs pradžią visai Lietuvos aukštojo mokslo sistemai, sukurta Lietuvos botanikų mokykla. Klesti ir žaliuoja Botanikos sodas, paskelbus Nepriklausomybę atkurtos Lietuvai pagražinti draugija, Šaulių sąjunga. Visiems profesoriaus L.Vailionio nuveiktiems darbams apibūdinti geriausiai tiktų romėnų poeto Horacijaus žodžiai: „Exegi monumentum“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"