Talentingas pedagogas Jonas Murka

Šių metų rudenį, spalio 21-ąją, sueis 125 metai, kai gimė Jonas Murka (1889-1945) - mūsų pedagogikos novatorius, intelektualas, kuklus ir kilnus žmogus, pirmojo metodikos vadovėlio Lietuvoje ir pirmosios Lietuvoje strateginės programinės visaapimančios sistemos - šešių privalomų mokyklos skyrių ir tam skirtų vadovėlių - autorius. Pirmojo civilinio teikimo 1928 m. Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, visas savo jėgas ir gyvenimą paaukojęs Švietimo idealams įtvirtinti.

Pats vadovėlių autorius tikėjosi pakreipti Lietuvos mokyklą ne tik į mokslo, bet ir į meno kelią. Buvo didelės erudicijos pedagogas teoretikas ir praktikas, mokėjo per dešimt kalbų (latvių, gudų, lenkų, ukrainiečių, rusų, vokiečių, prancūzų, senovės graikų, lotynų ir kt.) Jis svajojo, kad lietuvių tauta įveiks savo atsilikimą švietimo srityje ir susilygins su labiausiai išsivysčiusiomis Vakarų Europos valstybėmis.

Praėjus šešiasdešimt devyneriems metams po J.Murkos mirties, pasikeitė trys ar keturios pedagogų kartos, todėl nenuostabu, kad šiandien beveik niekas nieko apie jį nežino... Ruošiantis rašyti šia tema, suintrigavo vienas prof.Juozo Kašio teiginys (1989): (...) Tik gerokai vėliau, kai M.Mažvydo bibliotekoje surinktą archyvinę medžiagą apie Joną Murką ėmiau tvarkyti, prisiminiau stereokopijų skyriaus darbuotojos mestą repliką: „Nejaugi pedagogikos mokslininkai nieko išliekamo nebesukuria? Skaitytojai prašo ir prašo atšviesti prieškariniais metais spausdintus darbus, o šiais laikais parašytų knygų beveik nepageidauja.“(...)

Mokslininko pedagoginis palikimas tikrai didelis, tačiau sovietinės okupacijos laikais buvo pasiekiamas tik pavieniams lituanistams, pedagogikos specialistams, kurie ne visuomet po jo citatomis ar pasinaudoję J.Murkos sukaupta medžiaga parašydavo autoriaus pavardę ir atskleisdavo tikrąjį savo žinių šaltinį. Dažniausiai rašantieji mokslinius darbus, išvardiję atskiras anų laikų pavardes, toliau parašydavo - ir kt. Gyvieji likdavo sąraše, o mirę pavirsdavo į „ir kt.“

J.Murka buvo talentingas, valingas, žinantis savo kelią ir titaniškai darbštus, nugyveno trumpą, bet itin produktyvų gyvenimą. Per vienuolika metų, kol sirgo ne taip sunkiai, J.Murka parašė ir išleido devyniolikos pavadinimų, 58 laidų vadovėlius. Jis garsėjo ne tik kaip vadovėlių, bet ir pedagoginių straipsnių spaudoje bei kitų leidinių autorius. Straipsniuose kėlė fundamentalias mokymo krypčių, turinio ir metodų problemas. Didelis (apie 4000 p., iki šiol nepublikuotas) J.Murkos veikalas - 8 dalių pedagogikos istorijos chrestomatija „Didieji mūsų švietimo ir auklėjimo periodai (1385-1919)“. Šiam veikalui medžiagą autorius rinko visą gyvenimą, o parašė jau sunkiai sirgdamas. Chrestomatijoje mokslininkas susistemina ir įvertina Lietuvos pedagoginės minties istorijos pagrindus, davusius pradžią pedagoginei minčiai tautinės mokyklos suformavimui.

Dar viena sritis, kurioje ryškiai suskambo J.Murkos balsas, tai straipsniai (su žemėlapiais) - „Rytų Lietuvos ir valstybės klausimais“ bei studijos apie Rytų Lietuvos etnografines ribas ir „Lietuviai Vilniaus krašte“ (1941-1943).

Teisingai ir gražiai 1989 metais jį pristatė prof. J.Kašys: (...) J.Murka per neilgą savo gyvenimą suspėjo aprūpinti elementoriais ir skaitymo knygomis visus tuometinius Lietuvos klumpėtus pradinukus. Negalime pamiršti, kad vos ne pusę savo knygų jis parašė suvaržytas griežto režimo, dažniau gulėdamas lovoje. Apie jo begalinį darbštumą sklido legendos... (...) Nebereikia įrodinėti šiandien, kad J.Murka - tai versmė, iš kurios semiamės jėgų išsilaikyti ir apsiginti nuo imperinės kalbos invazijos. Neilgas J.Murkos gyvenimas dar ilgai bus priekaištas mūsų kartai, praradusiai save. Aš pasakyčiau - apgautai kartai. (Šiaulių naujienos. 1989 spalio 24)

„Nuostabą kelia ne tik šio sunkiai sergančio žmogaus dvasios jėga, produktyvumas rengiant mokymo programas, vadovėlius, vaizdines priemones, metodinius ir pedagoginius leidinius, bet ir jo intelekto galia įžvelgti galutinius švietimo pamatus. Jis - puikus mokytojas, dėstytojas, metodininkas, vaizdžių tekstų autorius. Tekstuose išryškėja Jono Murkos pedagogikos mokslininko, švietimo filosofo talentas. Remdamasis istorine ir teorine mokyklų ir ugdymo mokslo patirtimi, jis pagrįstai kalba švietimo esmės, savybių, ugdymo turinio pamatų ir formų, mokytojų asmenybės sklaidos, švietimo organizavimo klausimais. Čia girdime jį prabylantį literatūros ir poezijos kritikos balsu, poligloto ugdymo žinovo lūpomis, švietimo vadybininko rimtumu.(...) Sovietinės okupacijos metais Jonas Murka ilgą laiką buvo išbrauktas iš minėtinų asmenų sąrašo, - rašė knygos apie J.Murką pratarmėje (1989) prof.Leonas Jovaiša.

Gydydamasis (1928-1936) Prancūzijoje (Aubiure) ir Šveicarijoje (Davose), Jonas Murka intensyviai studijavo Vakarų pažangiausią pedagoginę literatūrą, klausėsi paskaitų Ciuricho universitete, ypač gilinosi į psichologijos bei pedagogikos problemas.

J.Murka sirgo ilgai, o gyveno trumpai. Žmonių atmintis taip pat trumpa. Mokslininkai aiškina, kad mes pajėgūs atsiminti ir mylėti ne daugiau kaip tris kartas, gyvenusias prieš mus... Tad nenuostabu, kad gyvieji dažnai sureikšmina esamus ar tariamus savo nuopelnus, o pasisavinę svetimas mintis ir net autorystę, patys ja įtiki. Toks likimas dažnai ištinka mokslininkus ir menininkus - jų darbai nutylimi, vardai pamirštami... Matyt, taip nutiks ir su mano mamos, nusipelniusios mokytojos L.Murkaitės-Bulotienės (1921-2000) sukurta ir aukso medaliu įvertinta (1979) vaikų kūrybinio estetinio lavinimo metodika, kurią prieš mirtį, jai jau nesikeliant iš patalo ir smarkiai dvejojant, ar leisti išsinešti, kažkas iš pažįstamų mokytojų metodininkų rato „pasiskolino“ ir, praėjus keturiolikai metų po mamos mirties, vis dar negrąžina šeimai...

Kodėl pirmoji Nepriklausomybė taip uždegė Tautą mokslui, darbui, laisvos Tėvynės kūrimui, o karo pabėgėliai ir tremtiniai garsino savo Tautą išskirtiniu sąžiningumu ir darbštumu?.. Nuo anų laikų išaugo, subrendo ir paseno net kelios kartos, į pirmą vietą keliančios malonumus, bet ne pareigą. Tiesa paprasta: neatlikai pareigos Tėvynei - nieko negali iš jos ir reikalauti... Tai ne tik sovietmečio formaliosios mokyklos ugdymo pasekmė, bet ir šių laikų nepriklausomos Lietuvos mokyklos nesibaigiančios reformos rezultatas. Dabartinė laisvoje Lietuvoje užauginta karta - neišsilavinusi, be darbo įgūdžių, be atsakomybės, be pilietiškumo ir, matyt, todėl - be Tėvynės... Tai ir yra tas rezultatas, apie kurio grėsmę įspėjo J.Murka prieš aštuoniasdešimt septynerius ar visą šimtą metų. Taip, ne visi tokie, yra išimčių - puikių jaunųjų mokslininkų, medikų, humanitarų, menininkų ar ūkininkų... Tačiau žinome, kad „išimtys tik patvirtina taisyklę“...

Nesusipratę ar menkai težinantys praeities kultūros ištakas tuščiai siūlo vis naujus „modernius“ visuomenės ugdymo būdus. Nuoširdžiausiai ir, matyt, todėl atidžiausiai J.Murkos darbus studijavęs prof.J.Kašys 1989 m. rašė: „...Ar ne mano ir kitų kolegų brokas, jei Pedagoginio instituto studentams asmenybės psichinių galių lavinimo klausimai, o ypač praktinis šios problemos sprendimas - vos ne terra incognita (nežinoma žemė)? Tai vienas iš tautinės mokyklos koncepcijos realizavimo sąstingio priežasčių. Manyčiau: taip tęstis negali. Mes žūsime, ir mokykla bus didžiausia šios tragedijos kaltininkė. Juolab kad mes turime puikų lavinamojo mokymo šauklį - J.Murką, nuoseklų H.Pestalocio idėjų vietininką Lietuvoje“.