respublika.lt
 

Tiktai menas žvėrinčių paverčia namaisnuotraukos

2020 sausio mėn. 14 d. 11:00:44
Danutė ŠEPETYTĖ

Praėjusią savaitę Vilniuje dailininkas, fotomenininkas Rimantas DICHAVIČIUS buvo įšventintas į Santarvės ordino („Pro augenda concordia“) kavalierius, bet ne šita žinia, jog jam įteikta Santarvės premija, mane nustebino, - jis greičiau yra iš tų kultūros žmonių, kurių vardai savaime suteikia premijoms svarumo ir vertės, kaip ir toji komanda, į kurią jis buvo įrašytas. Man atėmė amą, kai ta dingstimi, manydama kai ką žinanti apie jo gyvenimą, pamėginau atnaujinti savo žinias ir akis į akį susidūriau su vienu antru trečiu ketvirtu jo gyvenimo faktu, kurie man pasirodė nežinomi ir tiesiog širdį veriantys.

×
nuotr. 5 nuotr.
Dailininkas, fotomenininkas Rimantas Dichanavičius. Danutės Šepetytės nuotr.

 

Pirmasis faktas: pinigus, gautus pardavus tėvų žemę, naudojo leisdamas tris vizualios Lietuvos kultūros „Laisve paženklinti“ tomus.

„Kol atsiėmiau tėvų žemę, perėjau 28 teismus. Daug vandens buvo nutekėję, mažai likę liudininkų. Nors gimiau ant žemės, Grimzelių kaime Kelmės rajone, bet užaugau ne ant žemės, taip sakant, buvau tapęs miestelėnu. Šiaip taip atsiėmiau tarp Kelmės ir Šiaulių 100 hektarų, dalį pardaviau, dalį dovanojau. Ilga istorija, skaudi, nenoriu gilintis. Turėjau idėją dovanoti ją Vilniaus dailės akademijai; maniau, kažkas tą žemę ars ir sės, o akademija prižiūrės ir gal skirs stipendiją kokiam nors nepriteklių jaučiančiam gabiam studentui, na, ir man kokį litą duonai ir vandeniui paliks. Buvome su tuometiniu rektoriumi Arvydu Šalteniu nuvažiavę į tuos laukus, juos apžiūrėjome, bet paskui jis atsisakė šios minties, pareiškęs, jog juridiškai tokia sutartis negalima, nes mokslo įstaiga nėra pelno siekianti organizacija. Nepavyko, tai nepavyko.

Tas knygas leidau, nes norėjau apginti savo profesiją. Ji dabar yra nužeminta iki grindjuostės, nors jos įnašas į valstybingumą nuo Atgimimo iki mūsų dienų yra didžiulis. Tiesą sakant, ir iki Atgimimo - su pagudravimais, kad cenzūra neprikibtų. Tokia koncepcija man susiformavo: dailininkai aprengė Lietuvos laisvę. Jei matėt, „Laisvės paženklinti“ knygos paantraštėje pabrėžta: „Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“. Juk reikėjo ir antspaudo, ir uniformos kariuomenei, reikėjo ir jos sagą, ir diržą suprojektuoti, nekalbant apie valstybinę simboliką. Besikuriančiai valstybei daug ko reikėjo. Iš esmės vizualinis paveldas - vien dailininkų kūryba (vitražai, knygų iliustravimas, bažnyčios ir t.t.). Apskritai menas reikalingas kaip oras, jis sužmogina patį žmogų, suvaldo jo emocijas ir amortizuoja gyvenimo kirčius, sušvelnina pasaulio žiaurumą, tačiau jį turi išgyventi, perleisti per save. O jei tik pažiūrėjai, pračiuožei, pakaušį paglostei, - trys plaukai nukrito, ir viskas.

Kai pradėjau, vis labiau klimpau (leidyba, kaip žinot, yra labai brangi). Leidžiant pirmąjį tomą parėmė verslininkas Antanas Zabulis, kažkiek prisidėjo lietuviai emigracijoje. Paskui jau trauktis nebebuvo kur, leidau už savus. Vos ne dešimt metų rengiau tritomį, iš viso 1240 puslapių, kur sutilpo pusantro tūkstančio vizualiųjų menų (skulptūros, grafikos, tapybos, vitražo ir kt.) iliustracijų ir jiems atstovaujančių 214 kūrėjų. Ir visi įdomūs, ir visi gražūs, ir visi reikšmingi. Dailininkai, dažniausiai bendraujantys siaurame rate, patys buvo nustebinti, surinkti į vieną vietą ir iš Utenos, ir iš Panevėžio, ir iš Klaipėdos, Šiaulių, ir iš kur tik nori. Daug ką pažinojau, bet dar daug ko nežinojau, daug ko teko ieškoti, daug kur važiuoti fotografuoti, daug teko pasidarbuoti mobiliuoju telefonu; kartą gavęs sąskaitą už mėnesį, net išsižiojau - 750 litų.

Kokia Lietuva turtinga, kiek gražių vardų, kiek gražių menų. Kokių titanų ji turi, o kas jie šiandien yra? Pastumdėliai. Ji nevertina to, ką turi. Šventa nešventa mano profesija, bet aš ją pagerbiau, ji kaip stulpas, ant kurio veriasi kiti dalykai: valstybė be herbo negali? - negali; be vėliavos negali? - negali; be istorinės atminties negali? - negali. Prisimenu, sėdėjom sykį ant pievutės pas draugą kaime, pasitiesę kilimėlį, ir viena močiutė pusiau juokais pasakiusi, kokią skriaudą darome, pakėlė tą kilimėlį ir mes kartu su ja žolytė po žolytės suskaičiavome keliasdešimt augalų rūšių. Įsivaizduojate? Vien tik tame kvadrate, kur mes sėdėjome. Mes aklinėjame nematydami, kas mums po kojomis, nematome, ką mes trypiame. Taip yra ir su mūsų istorija, ir su kultūra.

Širdį gelia prisiminus dailininką Antaną Kmieliauską, kurio laidotuvėse nebuvo nė vieno valdžios atstovo, nė vieno žurnalisto, nors atsisveikinome su titanu, kilniausiu žmogumi, Nacionalinę kultūros ir meno premiją paaukojusiu Partizanų muziejui ir palikusiu Lietuvai neįkainojamų darbų - apie 2000 kv. m freskų, apie 120 granito skulptūrų; didžiausia svėrė gal apie 20 tonų, trys traktoriai nepavilko, apie 800 grafikos darbų, kai kurie yra laimėję pasaulinius konkursus. Jis buvo aukščiausio lygio menininkas, kelių Europos meno akademijų kviestas dėstyti, išduoti paslaptis jo sugalvotos technologijos (sovietai laikė jį nepatikimu ir neišleido), o mirė, galima sakyti, skurde. Galėčiau paminėti ne vieną ir ne du dailininkus, totalių darbų kūrėjus, šiandien neturinčius net kaip už šilumą susimokėt...

Pasaulis yra žvėrinčius? Gyvename tarp vilkų? Nebėra nieko šventa? Nebėra padėkos? Kiekvieną kartą aš tiesiog stebiuosi, kaip viskas persivertė ir apsinuogino tamsieji prigimties dugnai. Nėra mokyklose deramos ugdymo programos, neliko šimtamečių orientyrų. Nebūtinai turi susiformuoti sistema, kaip fašizmas ar gulagizmas, ar dar kas nors, kas imtų naikinti žmogų, - šiandien yra tiek daug nekontroliuojamo elgesio pavyzdžių, kad, atrodo, tik reikia komandos kokiai piktadarystei ir atsirastų norinčių, - eilė stovėtų. Iš esmės žmogų valdo juk ne protas, o emocijos (pavydas, godumas, neapykanta). Protingi visuomet prieis prie išvados, kad kariauti yra negerai, bet karai ir konfliktai planetoje vis nesiliauja... Jums neteko laikyti rankoje tokios knygos „Čiornaja kniga komunizma“ („Juodoji komunizmo knyga“)? Ten smulkiomis raudonomis raidytėmis parašyta - 95 mln. aukų. Vardan idėjos. Pacituosiu vieno tremtinio (Igorio Gubermano) gulage parašytas eilutes:

„Pojdiot odnaždy snova brat na brata,

Proljotsia s čistoj krovju krovj zlodėja,

I v etom snova budet vinovata

Velikaja i svetlaja idėja“.

(„Ir vėl nutiks, kad brolis eis prieš brolį, prasilies nekaltas ir piktadario kraujas, ir vėl to kaltininkė bus didinga ir šviesi idėja“ - pažodinis vert.) Štai jums raktas. O terpė blogai prigimčiai reikštis šiandien yra labai palanki, žiaurumas nėra baudžiamas. Jei suskaičiuotum, kiek per dieną filmuose per televizijas nužudoma žmonių, būtų tūkstančiai nabašninkų. Visiškas gyvybės nuvertinimas kasdien rodomas per visas televizijas. V.Šekspyro tragedijose, kas atsimena, irgi atimama gyvybė, tačiau jose parodoma, kur link veda toksai žiaurumas.“

Antrasis faktas: motina liko pakelyje į tremtį, jos kapas nežinomas.


„Atsimenu, į tremties vietą Permės srityje mane su tėvais ir aklu seneliu vežė beveik du mėnesius, spalio mėnesį atsiradome prie Uralo. Iš pradžių tremtinius laikė vagonuose užkaltais langais, jie maitinosi tuo, kas ką kelionėn buvo įsidėję, paskui badavo, nes teduodavo vadinamos duonos po gabaliuką ir vandens, kurio porą kibirų stipresni vyrai pripumpuodavo stotyje ir atnešdavo į vagoną.

Vežė gilyn gilyn, kol iškrovė mus Kudymkaro stotyje, kur pasirodė ir „pirkliai“ - iš įvairių sovchozų atvažiavę viršininkai žiūrinėjo, stiprus ar silpnas, darbingas nedarbingas tremtinys. Mūsų šeima nebuvo paklausi, kaip sakiau: aklas senelis, vaikas ir mama, tuo metu jau pasiligojusi. Mes likom, o kai galiausiai atvažiavo ir mūsų, mama nebepaėjo ir ją teko išnešti. Aš nežinau, kur ją išnešė - ligoninėn ar tiesiog numetė kur ir paliko mirti. O mus nuvežė tolyn į Tuchačiovską. Po kiek laiko pareinu, tėvukas verkia ant narų atsisėdęs, sako, žiūrėk, ir rodo popieriaus skiautę, kur parašyta, kad mama mirusi; pagal datą jau visas mėnuo buvo mirusi. Kur ji palaidota, man nepavyko sužinoti. Senelis mirė pirmą žiemą tremties vietoje. Po kiek laiko parėjęs neberadau ir tėvuko, - už kažkokį pasakymą jis buvo uždarytas lagerin. Likęs vienas atsidūriau vaikų namuose.

Tėvukas mirė lageryje, kai aš buvau jau Lietuvoje, kur mane ir dar du lietuviukus Aldutę ir Kaziuką iš vaikų namų vyresnybei leidus parsivežė teta Elena Karalaitienė. 1969 metais nuvažiavęs į tremties vietas radau moterį, kuri tėvuką laidojo, kryžiukas su rusiškomis raidėmis „V.D.“ jau perpuvęs, bet dar žymėjo kapą. Padedant ten sutiktam Antanui Urbonavičiui, irgi buvusiam lageriuose, paminkliuką tėvukui pastatėme; liepsnelę išpjoviau iš skardos.“

Trečiasis faktas: deimantas, išverstas tėviškės laukų arimuose.


„Tėviškėje lankiausi kelis kartus. Kai pirmą kartą nuvažiavau su mane iš Sibiro parsivežusia tėčio pussesere E.Karalaitiene, dar būta sodybos, o kai kitą sykį nuvažiavau, neberadau nei tvarto, nei namo, anei šulinio, vien tik plynai suartas laukas driekėsi prieš akis. Dar pabandžiau ieškoti kokios nors žymės, kur namo, kur šulinio būta, bet neradau. Nusiminiau ir pasukau motociklo link; tada važinėjau motociklu. Sutinku žmogų: labas, labas, kaime visi sveikinasi, prisistačiau, kas toks esąs, kad čia stovėjo mano tėvų namas, jo jo, sako žmogus, jis dar padėjęs jį nugriauti. Sako, kartą maždaug toje vietoje aręs lauką traktoriumi, grįžęs į savo kiemą, pastebėjo vikšruosna įstrigusią geležtę. Iškrapštė atsuktuvu, žiūri - šaukštas, ir raidės ant jo koto įspaustos yra, gal jis jūsų, klausia. Pasivedėjo jis mane į savo namus ir padovanojo šaukštą su mano močiutės Kristinos Katavičiūtės inicialais. Sulaužytas, sumaigytas jis man už visus pasaulio deimantus brangesnis. Jis kaip Lietuvos simbolis: mus traiškė, laužė, gniaužė karai, sibirai, gulagai, o mes vis dar gyvi.“

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar reikalingos telemedicinos paslaugos tarp didžiųjų miestų ir regionų specialistų?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip vertinate šios žiemos orus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 0  +2 C

+1 +2 C

 

 +2 +4 C

+1 +3 C

+2 +4 C

 

+5 +7 C

0-4 m/s

2-7 m/s

 

3-8 m/s