3 nuotr.Artėjant kanauninko Vincento Jarulaičio gimimo 150-osioms gimimo metinėms, jis prisimenamas kaip viena šviesiausių asmenybių Žemaitijos krašte: ir kaip bažnyčių statytojas, kovotojas prieš rusifikaciją, ir kaip įvairių bendrovių steigėjas, šia veikla padėdavęs savo tautiečiams.
V.Jarulaitis yra kilęs iš Šiaulių valsčiaus, valstiečių šeimos. Viena iš jo seserų - Sofijos Čiurlionienės motina. Būsimasis kanauninkas baigė Šiaulių gimnaziją, mokėsi kunigų seminarijoje Kaune. Dėl jauno amžiaus į kunigus buvo įšventintas tik 1882 m. Dirbo Jurbarke, Joniškyje, Šiauliuose, o nuo 1893-iųjų klebonavo Kuliuose, vėliau Plungėje.
Žemaitijoje V.Jarulaitis ėmėsi kultūrinio šviečiamojo darbo. Sužinojęs apie šviesuolį kunigą kunigą Juozą Tumą, pasikvietė pas save į Kulius ir sudarė jam saugias sąlygas „Tėvynės sargui“ redaguoti. Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui remiant, ėmėsi architekto švedo Štrandmano projekto įgyvendinimo: statė klasikinio stiliaus bažnyčią Kuliuose. Kuliškiams išpeikus šį projektą, įsakė primūryti renesansinį bokštą kaip Kauno rotušės. Pastebėję V.Jarulaičio organizuotumą, plungiškiai pasikvietė jį statyti grandiozinės mūrinės bažnyčios vietoj senosios medinės. Jam vadovaujant buvo sumūryti bažnyčios pamatai, pašventinti. Dar vienas įspūdingas darbas - Kunigaikštienės Marijos Oginskienės prašymu Babrungo krante 1908 m. padėtas įrengti Lurdas. Prie jo pastatė koplyčią ir gyvenamąjį namą.
1905 m. V.Jarulaitis išrenkamas į Didįjį Vilniaus seimą. Seimas aktyviai kovojo prieš caro valdininkus ir rusifikatorius mokytojus. Iniciatoriai pateikė caro valdžiai griežtus reikalavimus, dėl kurių iš dalies buvo atleisti varžtai kultūrinei veiklai.
1906 m. į visos Rusijos Dūmą tarp šešių Kauno gubernijos rinktų atstovų buvo ir plungiškis kunigas V.Jarulaitis. Kartu į Dūmą išvyko J.Sabalys, L.Bramsonas, L.Lopas, Č.Milvydas ir J.Kubilius. Dūmoje jie reikalavo griauti caro patvaldystės pamatus, todėl greitai ji buvo išvaikyta.
V.Jarulaičio iniciatyva plungiškiai išsiuntė carui reikalavimus: leisti pirkti žemę be caro valdžios leidimo, leisti lietuviams eiti tarnybas valstybinėse įstaigose, pašalinti mūsų krašto mokyklose rusifikacijos politiką, įgyvendinti spaudos bei susirinkimų laisvę. Laipsniškai šie reikalavimai, nors sunkiai, bet skynėsi kelią visoje Lietuvoje. V.Jarulaitis pasinėrė į visuomeninę veiklą: jo pastangomis 1909 m. buvo įkurta „Artojo“ bendrovė, pavirtusi slaptu banku, kuris padėjo supirkinėti į varžytines patekusius svetimtaučių dvarus, jų žemes ir išsimokėtinai atiduodavo lietuviams.
Dar vienas įdomus kanauninko svetingumo poveikis: V.Jarulaičio globa netiesiogiai padėjo didžiojo menininko Konstantino Čiurlionio meniniam proveržiui. O istorija tokia: Konstantinas pamilo kanauninko sesers dukrą Sofiją. Jaunoji pora V.Jarulaičio buvo svetingai globojama, sutuokta Šateikių bažnyčioje, apgyvendinta klebonijoje. Jiems vasarą suteiktos sąlygos pabūti prie jūros... „Naujas gyvenimas. Nauja kalba. Nauji pasauliai... Stebuklingesnių dienų neįmanoma išgalvoti...“ - rašė apie tai M.K.Čiurlionis. Ta vasara dėdės kanauninko globoje buvo laimingiausia ir kūrybingiausia menininko gyvenime. Nutapė apie 20 pačių vertingiausių paveikslų: „Rojus“, „Demonas“, „Pasaka“ ir kt. šedevrus. Bevaikštant po Plungės apylinkes, rastos apleistos Vieštovėnų kapinės buvo įamžintos nuostabiuose Čiurlionio paveiksluose: „Žemaičių kryžiai“, „Žemaičių kapinės“. Dėl V.Jarulaičio svetingumo Čiurlionis tą vasarą mums paliko nuostabius meno kūrinius.
Visuomeniniai darbai privertė jį dažnai lankytis didesniuose miestuose, todėl jis persikelia arčiau prie geležinkelio, į Viekšnius. Čia jis palaikė glaudžius ryšius su daugybe visuomenės veikėjų, būsimaisiais Nepriklausomos Lietuvos kūrėjais. Už tai V.Jarulaitį 1916 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vokiečiai suėmė ir išvežė į Vokietiją. Buvo paleistas tik dėl specialaus Vatikano užtarimo.
Nuo 1917 m. V.Jarulaitis - Naujosios Žagarės bažnyčios klebonas. Svarbiausi jo kaip visuomenininko darbai - sukurta bendrovė „Verpėjas“, kuri pasistatė vandens malūną, elektrinę ir apšvietė miestelį. 1925 m. Didžiojo jubiliejaus proga šv.Tėvas apdovanojo ordinu „Bene meriti“. V.Jarulaitis savo darbe ypač vertino darbą Šiaulių ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjimuose, kur jis kunigavo padėdamas nuteistiesiems.
V.Jarulaitis - visapusiškos veiklos pavyzdys: kartu su P.Bugailiškiu, J.Sondeckiu ir kitais to meto inteligentais kūrė Šiaulių muziejų. Buvo Kraštotyros draugijos narys, numizmatas: jo senųjų pinigų kolekcija siekė daugiau kaip 600 vnt. Kanauninkas reiškėsi ir spaudoje, rašydamas „Vilniaus žiniose“, „Nedėldienio skaitymuose“, „Viltyje“, „Vienybėje“ ir „Šaltinyje“.
1932 m. liepos 17 d. Aukštelkiuose buvo švenčiamas kanauninko V.Jarulaičio 50 metų kunigavimo jubiliejus. Jį, kaip šviesuolį kunigą, pagerbė jo mokslo draugai, dvasininkai, giminės: Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas, kanauninkai iš Šiaulių, Viekšnių, Kražių ir Juozas Tumas-Vaižgantas iš Kauno. Dalyvavo ir giminės, tarp kurių Sofija Čiurlionienė su dukterimi ir sesuo Kymantienė. Bažnyčioje jubiliatą sutiko vyskupas. Taip žmonės pagerbė visų mylimą Žemaitijai ir Lietuvai nusipelniusį kanauninką V.Jarulaitį.
Už darbus bei nuopelnus pagerbtas ir po mirties: jo rūpesčiu pastatytos Aukštelkių bažnytėlės šventoriuje jis buvo palaidotas. Ši bažnytėlė V.Jarulaičiui liko tikras paminklas.
Parengta pagal A.Milerio ir J.Valančiaus rankraštį „Žvelgiant į Plungės praeitį“
