1991 m. sausio 13-oji. Pasipriešinimo vieta - Kaunas, Sitkūnai

„Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas. Pranešame, kad Lietuvos radijo laidos grubiu karinės prievartos būdu nutrauktos!" - šiuos žodžius išgirdo visi, kurie daugiabučiuose turėjo vadinamuosius radijo taškus, taip pat visi, įsijungę bet kokį radijo prietaisą. Namie, darbe, gatvėje, automobilyje. Jolantos žodžiai - net septynios valandos tiesioginiame eteryje improvizuojant, drąsinant, perteikiant vos gautas žinias, kas vyksta Vilniuje, suteikė visiems vilties, kad Lietuvos valstybė nėra prarasta. Ji nepasiduoda. Ji ginasi. Kodėl įvyko šis stebuklas?

Diena X

Sitkūnai yra 17 km nuo Kauno. Matyt, sovietiniai desantininkai nežinojo, kad Sitkūnuose likę neva „išmontuoti", o iš tiesų palikti labai galingi siųstuvai, galintys perduoti žinias ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Apie tai tuometinė stoties vadovybė iš anksto informavo Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakciją, todėl Sitkūnuose, laukdami dienos X, pagal grafiką budėjo šios redakcijos atstovai.

Tad tada, kai desantininkai užėmė Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei TV bokštą, kad joje vėliau įsikurtų išdavikiška „Kaspervizija", Sitkūnuose dirbęs vyr. inžinierius Petras Leškevičius pajungė tuos slaptuosius galinguosius trumpųjų bei ilgųjų bangų siųstuvus. O vėliau iš Kauno rajone įsikūrusių Juragių televizijos retransliacijos stoties pradėta transliuoti ir atgijusi televizija. Laikinai iš Vilniaus persikėlusi į Kauno redakciją S.Daukanto gatvėje.

Lengva apie visa tai kalbėti dabar ir šaltai sudėlioti chronologišką įvykių seką. O 1991-ųjį sausį kauniečiai žurnalistai su dideliu nerimu laukė dienos X. Apie galimą dieną X tuo metu rašė ir dienraščio „Kauno laikas" redaktoriaus pavaduotojas, pirmosios Kauno savivaldybės tarybos narys, biochemikas Liudas Mažylis. Vėliau tapęs politologu, europarlamentaru bei radęs Vasario 16-osios akto originalą. Tuo metu „Kauno laike" rašė ir būsimas Seimo narys Egidijus Vareikis. Visi žurnalistai jautė, jog kažkas baisaus atsitiks. Laukė karinių veiksmų, nes niekam nebuvo paslaptis, jog Vilniuje daugėja iš kitur atvežtų sovietinių desantininkų.

Žmonės išgirdo kvietimą

Sausio 12-ajai baigiantis, Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijoje jau antrą ar trečią parą budėjo žurnalistas Modestas Patašius. Sitkūnuose dirbo žurnalistas Juozas Kundrotas, kurį, pamainai baigiantis, reikėjo pakeisti. Tad į Sitkūnus kartu su 24-mečiu Pranu Šarpnickiu, tada dirbusiu „Ūkininko patarėjuje", išvažiavo J.Šarpnickienė ir TV žurnalistė Dzintra Varžgalienė. Ir tada, kai transliacijos Vilniuje nutilo, reikėjo žaibiškai susiorientuoti ir veikti. Be jokios komandos. Be jokio iš anksto surašyto teksto. Neturint jokios informacijos iš parlamento. Ir pastarajam net nenutuokiant, jog Lietuva ir pasaulis gali būti informuotas apie kruvinuosius įvykius iš Sitkūnų.

J.Šarpnickienė nesutriko. Per radiją ėmė kviesti žmones, kad saugotų Sitkūnų stotį. Žmonės išgirdo. Aplink Sitkūnus ėmė dygti pirmosios barikados. Traktorine priekaba užremti vartai, o keliais transformatoriais - stoties durys. J.Šarpnickienė ir Dz.Varžgalienė sėdo dirbti vadinamojoje avarinėje studijoje. Iš pradžių pasakojo tai, ką į stotį telefonu pranešinėjo žmonės. Buvo ir klaidingų, provokacinių pranešimų. Pvz., apie į Sitkūnus jau atriedančius tankus. Vienas kaunietis, atvykęs saugoti stoties, netgi buvo prie savo „Žigulių" pritaisęs nupjautą kanalizacijos vamzdį. Esą kad tamsoje atrodytų kaip lietuviškas tankas. Žmogus vėliau sakė nesupratęs, jog tokie fokusai visai nejuokingi.

Dauguma saugotojų, nors ir neketino trauktis, vis vien jautė nerimą. 57 metų Juozą Vaidotą ištiko mirtinas širdies smūgis. Daugiau aukų išvengta. Kauniečiai buvo sužeisti tik prie Vilniaus TV bokšto. Čia žuvo ir 28 metų kaunietis Titas Masiulis. Dar viena moteris žuvo Kaune, kai į automobilį atsitrenkė desantininkų mašina. Pasitaikė ir melagių. Vienas žmogelis pasiskelbė, kad jį peršovė desantininkas. Nors iš tiesų jį oriniu šautuvu sužalojo draugeliai.

Jolanta, Dzintra ir Žilvinė

O kas tuo metu vyko Sitkūnų studijoje? J.Šarpnickienė rašė tekstus, improvizavo, teikė klausytojams iš žmonių gautą informaciją, o tuo metu Dz.Varžgalienė vis bandė susisiekti su parlamentu. Galiausiai pavyko susisiekti su Parlamente dirbusia žurnaliste Dalia Kutraite-Giedraitiene. Ji dirbo su Linu Balsu, vėliau tapusiu Seimo nariu. Kolegos turėjo kilnojamą televizijos stotį, todėl galėjo perduoti kauniečiams, kas vyksta Vilniuje.

O Kaune, televizijos redakcijoje, šalia M.Patašiaus jau dirbo sporto žurnalistas Vidas Mačiulis. Iš namų į darbą sugrįžo ir kiti kolegos. Prie kolegų Sitkūnuose, vos naktį išgirdusi, jog reikia pagalbos, prisijungė žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė. Atsirado vertėjų, verčiančių tekstus į anglų, vokiečių, rusų, lenkų kalbas.

Sausio 14-ąją Sitkūnuose jau dirbo politinio kalinio Algirdo Petrusevičiaus sūnus Vytenis Petrusevičius bei roko muzikos atlikėjas Artūras (Ačkazauras) Gumbrevičius (1966-2000).

Viena aišku, kad pati patriotiškiausia ir kovingiausia buvo tuo metu dar labai jaunų žurnalistų - Jolantos ir Prano Šarpnickių, Ž.Petrauskaitės, M.Patašiaus - laikysena ir kiek vyresnės Dz.Varžgalienės ryšys su D.Kutraite. Ir visų bendra drąsa imtis iniciatyvos. Be abejonės, jiems padėjo ir patriotiški Sitkūnų bei Juragių stočių inžinieriai, taksistai, autobusų vairuotojai (tą naktį vežioję dykai), visi žmonės, saugoję Kauno redakcijas, Sitkūnus, Juragius. Nešę maisto ir net siūlęsi paaukoti Vilniuje sužeistiems kraujo.

Komentuoja žurnalistas Pranas ŠARPNICKIS:

„Per rugpjūčio pučą sovietiniai kariškiai jau nekartojo klaidos ir Sitkūnus bei Juragius iškart užėmė. O prisimenant sausio įvykius, to laikotarpio mūsų valdžios atstovai, matyt, netikėjo, kad ir Kaune reikia kažką saugoti. Kaunas buvo šiek tiek nuvertintas. Ir tada (kaip ir dabar) buvo manoma, jog visa Lietuva yra Vilnius, o už Vilniaus Lietuvos jau nėra. Aktyvesni buvo tik žurnalistai. Jolanta tomis dienomis taip pat norėjo važiuoti į Vilnių, bet aš atkalbėjau. Sakiau, Vilniuje ir taip daug žmonių, o jeigu kas blogo atsitiks, tai visoje Lietuvoje. Tiesa, mes tais laikais rožiniais akiniais žiūrėjome į kapitalizmą, manėme, kad ten rojus. Nesupratome, kad ne viskas ten taip, kaip įsivaizduojame... Aš pats taip žiūrėjau, bet galbūt ne kapitalizmo sistemoje blogybė. Patys lietuviai - valdžios vyrai ir kitokie vyrai labai daug gražių idėjų „sudirbo", sumaitojo, išpardavė, išdraskė, o mes labai naiviai įsivaizdavome, į ką einame.

Be to, mes tada buvome jauni, nekentėme okupacijos, norėjome gyventi laisvai, keliauti, o jaunimas ant barikadų visada pirmas, nes jaunimas yra aklai drąsus. Jis nežino, kas gali atsitikti, todėl drąsiai pereina sienas. Kai esi jaunas, gali ištverti ir 7 valandas tiesioginiame eteryje, bet ir 50-mečiai, 60-mečiai, jeigu yra būtinybė, viską gali atlaikyti. Tarp kauniečių žurnalistų juk buvo ir vyresnių žmonių. Jokiu būdu negalima jų pamiršti.

Po sausio įvykių pirmu ratu buvo apdovanoti užsienio ambasadoriai, kunigai, Sausio 13-osios aukos, o Jolanta Sausio 13-osios medaliu buvo apdovanota antrame rate, kai žurnalistai ėmė stebėtis, kodėl J.Šarpnickienė pamiršta. Bet ji šio medalio niekada nevertino. Be to, buvo labai skaudu, kai dėl neaiškių aplinkybių iš Lietuvos radijo dingo jos laida."

P.S. Gana greitai vietos Lietuvos radijuje ir televizijoje neliko ir Dzintrai Varžgalienei.