Akropolių jau atsikandome, dairomės - šaknų

Šįkart „Vakaro žinios" kalbėjosi su neseniai 10 metų jubiliejų minėjusio Dargužių amatų centro (Varėnos kultūros centro struktūrinis padalinys) vadove Sigita Švede. Aštuntus metus minėtame centre dirbanti moteris sako, jog jų centre vedamos edukacijos kasmet vis populiarėja ir tarp mokyklų, darbo kolektyvų ar aktyvių senjorų.

Dargužių amatų centras suvienijo Dzūkijos krašto amatininkus, čia pristatomi ir puoselėjami senieji krašto amatai, kurie šiuolaikinei visuomenei atrodo tarsi nauji atradimai.

„Į edukacijas labai kviečiame vaikus, esu tos minties, kad vaikai turi viską pasigaminti patys, pačiupinėti, nes jei tik papasakosi, jiems atminty nieko neišliks. Šiuo metu mes turime 16 Kultūros paso programų, jas finansuoja Kultūros ministerija ir vaikai gali nemokamai į edukaciją atvažiuoti. O šiaip visos edukacijos yra mokamos, bet kainos nesikandžioja (pavyzdžiui, vienam žmogui 6 eurai). Turime labai daug lankytojų iš Vilniaus, Kauno, Varėnos, ir visi sako, kad pas mus dar čia labai pigu", - šypsosi S.Švedė.

- Vedate edukacijas apie Kūčių tradicijas ir papročius, kas yra populiariausia? - „Vakaro žinios" paklausė centro vadovės Sigitos Švedės.

- Kūčiukų, imbierinių sausainių, mielinių bandelių kepimas. Vaikai patys užsiminko tešlą, pasigamina kūčiukus, kol jie kepa, mes kalbame apie Kūčias, tradicijas, buriamės pagal senolių išmintį. Traukiame šiaudą iš po staltiesės. Atvažiavę vaikai, matau, praktiškai nieko nebežino, nes šeimose nebevyksta kartu maisto gamyba, viskas yra užsakoma kavinėse.

Vaikai ir adventinį laikotarpį įsivaizduoja kaip advento kalendorių, kuriame yra daug saldainių...

- Kūčiukų receptų daug, kaip jūs kepate kūčiukus?

- Kūčiukai atsirado nuo kalėdaičių, plotkelę visi juk žinome. Tolimuose kaimuose ne visi galėdavo iki bažnyčios nukakti ir jų įsigyti, taigi vyriausia šeimos moteris kepdavo ruginę duoną, ją plonai supjaustydavo ir visi lauždavo kaip kalėdaitį. Vėliau - kad būtų vaikams smagiau - iš tos pačios duonos tešlos darydavo kūčiukus. Vaikučiams duodavo tuos iškeptus rutuliukus. Tik vėliau ta tešla gerėjo, skanėjo, atsirado pyrago tešla. Šiaip kūčiukai turi būti prėski. Miltai, mielės, aguonos, vanduo, šiek tiek cukraus, kad mielės pakiltų.

Priklausomai nuo krašto, kūčiukai užpilami aguonpieniu, kitur - ne. Štai Dzūkijoje kūčiukai valgomi sausi (aguonpienis atskirai geriamas), o Suvalkijoje - užpilami aguonpieniu.

Edukacijose kepame vaikams tuos pagerintus kūčiukus, kad būtų skanu (juokiasi), dauguma vaikų kūčiukus valgo iškart su mūsų pagaminta žolelių arbata. Mes vasarą renkame žoleles, jas džioviname ir gaminame arbatas. Būna vaikų, kurie pasilieka dalį kūčiukų ir pasako, kad būtinai dar parsiveš namo.

- Jaunoji karta su seneliais, tėvais galbūt dar kepa namie kūčiukus ar tai jau - retenybė?

- Jeigu atvažiuoja mokyklos iš kaimiškų vietovių, tai yra maisto gamybos tradicijų namuose, bet jeigu tai miesto vaikai, tai iš 40-50 vaikų vieno arba dviejų šeima tik dar gamina namie. Visi kiti maistą šventėms užsako, nusiperka.

Mes vedame edukacijos jau ir pirmokėliams, vyriausi šiais metais buvo aštuntokai, visiems įdomu, patinka. Norisi, kad kuo daugiau lietuviškų tradicijų liktų šeimose. Pirmiausia nepamirškime, kad šventės yra buvimas kartu, bendrystė ir tik tada patiekalai. Nepamirškite, mamos, kad gaminti ne jūs vienos turite, gaminkite kartu su vaikais. Rodymas vaikams ir yra perdavimas.

Tik per Kūčias žmonės ir galėdavo suvažiuoti vieni pas kitus, nes nebūdavo lauko darbų, žmonės turėdavo vieni kitiems laiko susėsti ir pabendrauti. Ir tie burtai atsirasdavo iš bendravimo. Savo Tautą išlaikysime būdami gyvi tradicijomis.

- Ar vaikams edukacijų metu pasakojate apie išėjusius artimuosius, kurie prisimenami per Kūčias, jiems padedamos tuščios lėkštės.

- Apie tai kalbame atsargiai, nes nežinai, kaip kas sureaguos. Dabar vaikų ir į laidotuves neveda. Pasakojame, kad kalėdaitis paliekamas, tuščia lėkštė, dzūkai turi net savo patiekalą grucę, jis gaminamas mirusiųjų vėlėms. Kaip tik prieš mums kalbantis vienas iš grupės lankytojų (vaikų, - aut. past.) pasakojo, kad reikia Kūčių vakarą palikti visus patiekalus ant stalo, kad galėtų ateiti pavalgyti artimųjų vėlės.

Vaikams edukacijose labiausiai patinka burtai. Jiems labai įdomu iš po staltiesės traukti šiaudą, nes šeimose niekas šieno, šiaudų po staltiese jau nededa. Yra toks burtas - bato metimas per kairį petį, jeigu batas atsisuka į duris, vadinasi, mergina tais metais ištekės.

- Tautos tradicijų, papročių prasmė augs, nes daug kas jų nebežino.

- Aš dirbu jau aštuntus metus, iš pradžių mokytojos vežė vaikus, kad tiesiog kažkur nuvežtų, dabar edukacijų poreikis auga. Amatų centre vyksta ir senoviniai tradiciniai mergvakariai, ištekinome ir keletą matomų per televiziją veidų. Darbo kolektyvai atvažiuoja kepti dzūkiškų bandų. Balių poreikis jau praeina, ateina mada pačiam pasidaryti, nusilipdyti iš molio. Įdomu pažinti tradicinius amatus. Džiaugiuosi tuo. Pas mus lankytojų nemažėja, ateina ne tik vaikai, bet ir senjorai. Jiems labai gražu prisiminti jaunystę, kaip jie darydavo. Aš esu laiminga, kai matau, kad čia apsilankę žmonės yra laimingi.

Žmonės pavargo nuo blizgučių, pirkimų, greito tempo. Pas mus laikas sustoja. Mes priimame vieną grupę per dieną ir ji čia leidžia laiką tiek, kiek nori. Tam, kad pabūtų ramiai, pabendrautų. Paminkytų tešlą, palipdytų molį.

- Daug kas pamena močiutės krosnį, matė, kaip ji kepa duoną. Tie prisiminimai žmonėms yra lobis.

- Miesto vaikai to nematę jau. Iš pradžių, kai pamato pas mus paruoštą gaminti sūriui varškę, tai jiems tai būna net šlykštu, bet kai patys pasidaro sūrį, mielai veža namo parodyti visiems. Man smagu, kad vaikai išsiveža dalelę senolių išminties. Kadais buvo mokytojų noras nuvežti vaikus į akropolius, dabar jie važiuoja ten, kur gali pažinti, - į kaimus, į amatų centrus... Pabuvę miniose žmonės nori pailsėti, pabūti ramiai.