Antisovietinių mitingų dalyvis: patys kuriame režimą, iš kurio vadavomės

Ketvirtadienio popietę skvere prie Šiaulių miesto savivaldybės buvo surengtas piketas. Nors, organizatoriai pabrėžia, kad pastatas, ant kurio kabojo lenta, priklauso Šiaulių rajono savivaldybei. Visgi, dalyviai tikisi, kad miesto valdžia ištaisys situaciją ir įgyvendins idėją pakabinti naują lentą.

- Ar renginys pavyko? - „Vakaro žinios" paklausė piketo organizatoriaus, antisovietinių mitingų dalyvio Laimono JUOZĖNO.

- Nuotaikos puikios. Sakyčiau, renginys išaugo į nedidelį mitingą. Nes piketas turėtų būti iki 15 žmonių, o vienu metu mūsų buvo apie 30. Žmonės išgirdo kvietimą ir į jį atsiliepė. Keista situacija - Desovietizacijos komisija pareikalavo pašalinti lentą žmogui, kuris yra antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis. Skamba kaip anekdotinė situacija.

Akcijos dalyviai siekia išsaugoti savo kraštiečio atminimą. Juk Generolas Noreika yra iš greta esančio Pakruojo rajono, Šukonių kaimo. Susirinko tautiškai nusiteikę žmonės. Taip pat atėjo šiaulietis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys Albertas Špokas, nuo pat jaunystės kovojęs už Lietuvos Nepriklausomybę, buvo disidentas. Turėjo reikalų su KGB, buvo tardomas. Tai yra gana žymi istorinė asmenybė.

Taip pat nustebino, kad atėjo netgi sergančių, sunkiai judančių žmonių. Jie dėl sveikatos negalėjo stovėti ant pakylos, bet vis tiek atėjo, palaikė mus prisėdę ant šalia esančio suoliuko. Tai rodo, kad žmonės yra neabejingi.

- Ar kažkas iš valdžios atstovų atėjo pabendrauti su piketuotojais?

- Taip, drąsiai su žmonėmis pasikalbėti išėjo Šiaulių miesto vicemeras Justinas Švėgžda. Kaip supratau, vicemeras, o turbūt ir meras yra nusiteikę tautiškai. Buvo kalbama apie lentos grąžinimą. Tokia idėja savivaldybės yra palaikoma. Galvojama, kad ji galėtų būti kokioje nors viešojoje erdvėje, tik kitoje vietoje.

Mūsų tikslas - kad lenta būtų grąžinta. Kad ir į kitą vietą. Tai gali būti ir miesto centras. Nuimta lenta kabėjo ant pastato, kuriame Generolas Vėtra pasirašė įsakymą dėl žydų geto steigimo.

Manau, kad taip iš karto reikėjo padaryti. Pirmiausia surasti kitą viešą erdvę, įteisinti tai, nuimti lentą ir pakabinti į naują vietą. Būtų nereikėję mums protestuoti. Kiek žinau, dabar originalią lentą planuojama laikyti Aušros muziejuje.

- Kaip toli galime nueiti desovietizacijos vedami?

- Galime nueiti labai toli. Matome, kaip šalinami ar bandoma pašalinti istorinių Lietuvai asmenybių atminimo ženklus iš viešųjų erdvių. Desovietizacijos komisija gali nueiti labai toli, jeigu žmonės nesipriešins, neprotestuos. Mitinge man teko girdėti, kad Ukmergėje partizano Juozo Krikštaponio atminimo šalinimo iš viešųjų erdvių tema jau stabdoma (Regionų administracinis teismas praėjusią savaitę panaikino LGGRTC sprendimą pašalinti paminklą partizanui J.Krikštaponiui Ukmergėje, o tokį sprendimą rekomendavusios Desovietizacijos komisijos išvadą teismas pripažino neatitinkančia skaidrumo, objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia reikalavimų aut. past.). Tai yra tam tikra pergalė.

Tokiems rezultatams pasiekti reikalingi renginiai, kuriuose žmonių susirinktų kiek įmanoma gausiau. Labai reikalingas žmonių pilietiškumas. Jis turėtų būti žadinamas šeimose. Panašiai, kaip buvo tarybiniais metais, kai vieni kitus žmonės ragindavo, kad reikia priešintis, kažką daryti. Žinoma, tuomet buvo kitokios sąlygos. Protesto akcijai taip paprastai leidimo nebuvo galima išsiimti.

Tarybiniais metais įvairios diskusijos buvo vadinamos antitarybine propaganda ir už tai buvo numatyta atsakomybė. Šiuo metu reikalinga antiglobalistinė propaganda. Manau, kad šiuo metu Lietuvoje veikiančios įvairios komisijos veikia gal ir savarankiškai, bet jos inspiruotos ne Lietuvoje, bet kažkur iš kitų šalių, kur sėdi turtingi globalistai.

- Esate aktyvus pilietinių renginių dalyvis. Neseniai organizavote bado akciją prieš Salomėjos Nėries paminklo nukėlimą Vilniuje. Kas įkvepia tokiai veiklai?

- Pirmiausia, patirtis dalyvaujant antisovietiniuose nesankcionuotuose mitinguose prie Adomo Mickevičiaus paminklo, prie Maironio kapo Kaune tarybiniais metais, kai buvau dar paauglys. Žinoma, tuomet buvo didesnė rizika. Įkvepia bendražygiai, kurie palaiko bei tie, kurie gal ir negali patys viešai kovoti, bet visaip palaiko ir padeda.

Taip pat mano senelio brolis Petras Juozėnas prieš šimtą metų kovėsi už Lietuvos Nepriklausomybę ir už tai buvo apdovanotas. Būdamas septyniolikos metų jis išėjo kovoti už Lietuvos Nepriklausomybę.

Kovoti veda pareiga. Visuomet vadovaujuosi posakiu: kas, jeigu ne aš, kas, jeigu ne mes.

- Ar šiandien Lietuvoje matyti signalų, kad grįžtama į laikus, kai buvo cenzūra, persekiojami piketuotojai, o kitaip mąstantys užspaudžiami?

- Taip, visa tai grįžta. Po truputį, lėtai ir švelniai, bet signalai matomi. Grįžta ne tik kitaminčių persekiojimas. Tarybiniais metais prieš kitaminčius kovojo ne tik KGB, bet ir kitos struktūros. Prie ko bus prieita, sunku prognozuoti.

- Dalyvaudami antisovietiniuose mitinguose, tokią Lietuvą įsivaizdavote, kurioje šiandien gyvename?

- Tai yra labai geras klausimas. Atsakymas į jį - tikrai ne. Buvo kovojama už tai, kad Lietuva būtų ne tik nepriklausoma, kad visuomenė būtų moralesnė. Atgimimo laikotarpiu buvo euforija ir viltis, kad bus geriau visomis prasmėmis: materialine, socialine ir moraline. Bet Lietuva neteko suvereniteto, nes Lietuvos įstatymai jau nėra aukštesni už ES teisę. Mes nebegalime spręsti politinių ar karinių klausimų. Mums viską nurodinėja užsienis. O mūsų valdininkai yra tik funkcionieriai.

Tarybiniais metais buvo piktinamasi, kad mums nurodinėja Maskva ar Kremlius. Dabar aukščiausioje valdžioje esantys valdininkai net nesistengia amortizuoti nurodymų, priima iš užsienio nurodymus beveik aklai. Išeina, kad patys grįžtame į režimą, iš kurio vadavomės ir prieš kurį kovojome. Tik gal kiek kitokiomis sąlygomis.

Kartu vyksta radikali visuomenės demoralizacija, tradicinių vertybių trynimas ir to įteisinimas. Būkim „biedni", bet teisingi. Tarybiniais metais tokių dalykų nebuvo. Dabar viskas leidžiama, darkoma tradicinė prigimtinė šeima ir tai net įstatymiškai užtvirtinama. Tokia demoralizacija visuomenei labai pavojinga.