Antroj pusėj sausio... Ar žiemos?

Jeigu per didžiąsias šventes šiek tiek užsimiršome, gamta praneša apie tai, kas įvyko: jos šviesos, kurios gimė jau daugiau kaip 40 minučių, negali nepastebėti! O šviesa - pats svarbiausias veiksnys, padedantis keisti gyvenimą: jeigu ją lydi saulė ir giedras dangus, viskas tampa gražu, vertinga ir svarbu.

Kai įpusėja sausis, mes žinome, kad tikrojo žiemos vidurio dar teks palaukti dešimtį dienų. Vieni mano, kad tokie „nesusikalbėjimai" kilo dėl kalendoriaus (Julijaus ir Grigaliaus) tvarkos skirtumų.

Nežiūrėkite, kas vyksta dabar, atsigręžkite bent į pusės amžiaus istoriją ir prisiminkite: tada žiema baigdavosi tik kovo gale ar balandžio pradžioje, todėl jos vidurio (Pusiaužiemio) įvardijimas sausio 25-ją buvo labai logiškas ir teisingas.

O dabar? Išeitų, kad mes kol kas esame pirmoje žiemos pusėje? Tik ta žiema... prieš keletą dienų keliavau miškuose ir bandžiau ją surasti. Aš dar prisimenu senąsias „tikras" žiemas, todėl žinau, kur jų žvalgytis - pirmiausia į žemę, po to - laukus (ar miško medžius), į dangų; ji turi būti visur. Kokia? Žinoma - balta, iki skausmo švytinti savo nekaltu naujumu. Ne, dabar tokios žiemos nerasiu.

Tačiau aš žiūriu į žemę - einu miško keliuku, pasuku į žvėrių taką... kojos klimpsta purve, nes žemė nė per pirštą neįšalusi. Ten, kur nėra jokio sniegelio (kai kur jo buvo sauja kita), pakeliu prie žemės priglaustus medžių lapus. Įdomu, kas po jais dabar, žiemą? Taip, tokią žiemą po lapais rangosi sliekai, randu grybienos tinklą (lyg baltą voratinklį), išbrinkusias kažkokių augalų sėklas.

Po lazdynu jau daug metų stebiu žalčialunkius. Sakysite - ką ten stebėti, juk mažutis sumedėjęs krūmelis nejuda, nieko jame įdomaus. Bet jis dabar jau žydi, žydėjo ir prieš Kalėdas. To neturėtų būti žiemą, nes žalčialunkiai pirmus žiedelius turi atverti kovą, tiesa - dar būdami sniege. Tačiau kas čia lauks, jeigu orai tokie...

Na gerai, o kas aukščiau, virš žemės? Sniego taip ir nesuguldytose aukštastiebėse žolėse, apsivijusiose aviečių kamblius, randu apskritą žolių kamuoliuką - mažesnį už mano kumštį, šiek tiek išpašytais šonais, su maža landele.

Vasarą čia buvo pelės mažylės namai, gali būti kad juose gimė ir užaugo reto mažumo jaunikliukai. Jų mama sveria tik 5-6 gramus, peliukai - daug kartų mažiau. Tada buvo žalia, pelės žolėse surasdavo sėklų, o krūme - skanių aviečių. Įdomu, o kur jos dabar?

Atsargiai pakeliu nuvirtusio medžio stuobrelį - po juo sausa, švaru ir vingiuoja, pinasi pelių takai. Neturiu teisės joms trukdyti, todėl padedu stuobrelį atgal ir nueinu - labai įdomu, o kuris geniukas ten taukši, kokios zylės keliauja, kur tyliai švilpauja jerubė.

Dangus pilkas lyg iš vientiso debesio. Kažkur jame galėtų rastis plyšelis ir pro jį švystelėtų saulė. Mums ir gamtai daug nereikėtų - tik jos žinios, tik vieno šilto palinkėjimo.

O dabar reikia užsirašyti, kokią žiemą šiandien mačiau miške, kaip atrodė žemė, ką radau po nukritusiais lapais.

Tą atlikti siūlau ir jums. Manote, kad tai prisiminsite? Netikiu... o užsirašyti viską galime per keletą minučių.