Dar visai neseniai mes skaičiavome šviesos minutes: žiūrėk, jau 2, 3, jau visos pusės valandos nuo didžiosios metų tamsos sulaukta! Po pavasario lygiadienio, kai naujos šviesos yra daugiau nei penketas valandų, laiko mes neskaičiuojame - sakytum, taip ir turi būti.
Tačiau mes ir vėl ilginam dieną ir žada18:45:24me apgauti laiką! Kai ateina dienos persukti laikrodžių rodykles, politikai (čia gi jų, o ne paprastų piliečių pramanas ir valia) staiga prisimena... taip, prisimena, kad ir pernai, užpernai dievažijosi viską sutvarkysią, užbaigsią „šią kvailystę". Įdomu, ar kas nors iš politikų šiomis dienomis tą prisimins. O gal turės proto nieko nežadėti - kas iš pažadų, jei negali pakeisti net tokio paprasto dalyko. Jeigu manote, kad tai - ne paprasta, prisiminkite, kaip paprastai ši mada buvo įvesta. Dabar visi supranta, kad ji nedavė nieko, tuo labiau - nesutaupė nė cento, tik žeidė mūsų, o ypač vaikų sveikatą, makalavo gyvenimo ritmą. O kaip yra gamtoje?
Patikėkite, ten laiko niekas nekeičia ir dienos neilgina, ten mėgstama tvarka ir jai paklūstama. Žinoma, dienos trukmė, ankstyvi rytai ir vėlyvi vakarai, ilga vakaro prieblanda ir ryto brėkšmas yra šventi dalykai. Gyvūnų pasaulyje, kuris griežtai skirstomas į dieninį ir naktinį, balansas vis kinta: nakties rūšys laiko veikti turi vis mažiau, ir tai - tikrai ne pabaiga. Ar joms nesunku gyventi?
Iš tikro naktis, ką tik trukusi 12 valandų, iki birželio vidurio praras dar 5 valandas, keisis ne tik jos ilgis, bet ir laikas vakarui, rytui. Į nakties gyvūnų laiko režimą turėtume žiūrėti paprasčiau - „veiklos metas" jiems liko tas pats, nes ir patys „tamsos" gyventojai šikšnosparniai, pelėdos ar lėliai „juodą nakties laiką" praleidžia ilsėdamiesi, o medžioja tik prieblandoje. Nieko baisaus - jie pailsės ir išsimiegos dieną.
O kaip gyvena tie, kurie veiklūs šviesoje, arba - dieniniai gyvūnai? Taip, jiems laiko veikti yra vis daugiau. Tačiau ne visi sukruto vos švintant, kai kam reikia sušilti - sulaukti saulės, pasilepinti jos spinduliuose. Jie nežiūri į laikrodį, tačiau pažadinti šilumos, jos „pasiima" tiek, kiek reikia.
Ar žinote, kodėl vėlai sugrįžtantys, mūsų vadinami „vasariniai" paukščiai skuba į Lietuvą, taigi - į šiaurę? Didžiąją savo gyvenimo dalį (kai kas 9 mėnesius iš 12) praleidžia netoli pusiaujo, bet perėti skrenda į mūsų kraštą. Paslapties čia nėra: prie pusiaujo visus metus diena ir naktis trunka vienodai, po 12 valandų, pas mus vasaros dienos trukmė - 17 valandų. Taigi, tiek laiko galima skirti vazdžiams rinkti ir jaunikliams maitinti.
Žinoma, laikrodžių rodykles visi darniai persuksime, iš pradžių burnosime, bet - kur gi mes dėsimės... Per porą savaičių viskas lyg ir sustos į vėžes, mes pamiršime šią problemą. Ar ne tai mums tukdo gyventi - esamų problemų „pamiršimas"? O ką, jeigu taip pamiršime kur kas svarbesnius dalykus? Beje, gali būti, kad daug ką jau ir pamiršome, susitaikėme...
Po Gandrinių sugrįžo anaiptol ne visi gandrai. Kas žino, gal ir šios dienos rytas juos padovanos daugelyje lizdų - juk gandrams sugrįžti pats metas. Laukime jų, džiaukimės. Nes jie - iš pačios tikrosios, niekada nevėluojančios ir nesustojančios gamtos.