Ar įmanoma kartą ir visiems laikams išnaikinti šliužus?

Saugant vietinę florą ir fauną, gyventojai raginami invazinius kenkėjus naikinti, ir tam tinka visi naikinimo būdai. Tuo tarpu žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius įsitikinęs, kad invazinius šliužus įveikti įmanoma tik cheminiais preparatais. Kitu atveju esą jau po dešimtmečio šie moliuskai gamtai gali padaryti nepataisomą žalą.

Šliužams patinka kopūsto giminaičiai

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sodas ne išimtis - čia invazinių šliužų, nors kol kas ir ne kolonijomis, vis dėlto aptinkama.

Botanikos sodo vadovas doc. dr. Martynas Kazlauskas sako, jog sode kenkėjai pasirodė ne taip seniai. Ir sodo darbuotojai nelaukė, kol šliužai ims daugintis, pastebėtus iškart ėmė rinkti ir naikinti. Tikėtina, kad šios pastangos pasitarnavo tam, kad Botanikos sode, kuriame platus augalų, pavėsio ir drėgmės „asortimentas", įsikūrę šliužai nepradėjo nevaldomai daugintis.

Anot M.Kazlausko, invaziniai šliužai - dideli gyviai, galintys sodo augalams padaryti daug žalos. Tiesa, sako, graužia jie ne viską iš eilės, o tik skoniu patinkančią augmeniją - pastebėta, kad labiausiai mėgsta bastutinių šeimos augalus (kopūstalapius ir kopūsto giminaičius).

Neėstų net barsukas

Žinomo gamtininko Selemono Paltanavičiaus žodžiais, vien išgirdus, kad augalas ar gyvis yra invazinis, jau reikėtų dėti šauktuką, nes aišku, kad svetimžemė rūšis parodo ekologiškai agresyvų būdą.

„Tai nereiškia, kad šis gyvūnas kaip nors agresyvus, ne. Tai reiškia, kad jis gali prisitaikyti prie bet kokių sąlygų ir tapti mirtinu konkurentu vietiniams. Pavyzdžiui, invazinis šliužas gali pradėti kenkti mūsų šliužams ir sraigėms, kuriems dėl šios invazijos gali kilti problemų dėl maisto", - sako žinovas.

„Ir iš tiesų, kol šliužų lokalizacija neišplitusi - tik viename kieme arba vienoje sodyboje, arba sodo sklype, tol situacija dar valdoma. Tačiau, kai invazinis šliužas jau įkelia koją ir pas kaimynus, daryk, ką nori - tokiu atveju padaryti kažką galima tik bendromis pastangomis."

Kita vertus, šie invaziniai moliuskai, pasak gamtininko, į Lietuvą neatvažiavo patys. Labiausiai tikėtina, kad prieš kokius 10-12 metų atvežti iš Europos su sodinukais, kurių vazonų substrate buvo šliužų kiaušinėlių. Šį faktą esą liudija tai, kad pirmiausia jie išplito prie prekyviečių, kur augalai buvo iškraunami - vieni išsišliaužiojo aplinkui, o kita dalis žmonių buvo išvežiota po Lietuvą su įsigytais augalais.

Nors didieji šliužai, esant palankioms sąlygoms, užauga dideli, tačiau jie, kaip teigia S.Paltanavičius, nėra konkurentai oranžinės arba rusvos spalvos invaziniams šliužams - luzitaniniams arionams, kurie ne tik gerokai didesni, bet ir vislesni. Todėl konkuruoti su jais vietinėms rūšims labai sudėtinga.

„Kodėl invaziniai šliužai taip sėkmingai plinta? Ogi todėl, kad gamtoje jie neturi jokių priešų, jų niekas nevartoja: nei paukščiai, nei ežiai, nei kokie nors kiti gyvūnai. Ar bandėte kada nors tokį šliužą paimti? Paskui reikia mažiausiai penkių minučių nuplauti nuo rankų lipnų apsauginį sluoksnį, saugantį šliužą nuo išdžiūvimo. Greičiausiai dėl to lipnumo jo niekas ir neliečia. O dar neaišku, koks skonis! Ar kokiam barsukui jis valgomas?"

Tik cheminėmis priemonėmis

Taigi, ką su invaziniu šliužu daryti? S.Paltanavičius sako, kad nenaikinant ateityje, liūdnas galas laukia vietinių rūšių.

„Pirmiausia patariu sode, kuriame pastebėjote invazinių šliužų, susitvarkyti savo augalus - negali būti jokių nukritusių lapų ar šakų ant žemės, kad šliužas nerastų drėgno pavėsio, kuriame galėtų gyvuoti. Sklype negali būti supuvusių lentų, komposto ir šiaip vietų, kuriose užsilaiko drėgmė. Nuo nusvirusių augalų būtinai nugenėti apatines šakas taip, kad jos nesudarytų šliužams tinkamų sąlygų gyventi."

Gamtininkas po ūksmingais augalais arba vietose, kuriose šliužai mėgsta būriuotis, ragina naudoti sodininkų parduotuvėse parduodamas granules, moliuskicidus, kurie paveikia moliuskų virškinimo sistemą ir ją sunaikina - tiesiog pakelti augalo apatinius lapus ir paberti granulių. Bijoti minėtais moliuskicidais sunaikinti ir vietinius naudingus šliužus nereikėtų - pastebėta, kad vietose, kuriose karaliauja invaziniai gyviai, mūsiškių praktiškai nebūna.

„Šliužų rinkimas taip pat yra priemonė, tačiau komplikuota - nebent gyveni be kaimynų. Arba reikia rinkti visiems ir iš visur, o tai misija beveik neįmanoma."

S.Paltanavičius skeptiškai žiūri ir į tarp žmonių sklandančius šliužų naikinimo būdus: viliojimą alumi, užpylimą druska - taip įmanoma sunaikinti tik pavienius gyvius.