Užverčiame paskutinį kalendorinės vasaros lapelį. Žengiame į rugsėjį, ir tai mums nėra staigmena - net to nenorėdami, mes ruošėmės ,,žmonių" rudens darbams ir reikalams.
Daug kam tai siejasi su mokslo metų pradžia, kitiems - su grįžimu į darbus ir aktyvią veiklą po vasaros atostogų. Mūsų metų laikų ciklas lyg ir savaime suprantamas, aiškus - trys mėnesiai vasarai, trys rudeniui. Gamtoje jis jau seniai nebėra toks, nes žiema ir ruduo tapo trumpesni, o pavasaris ir ypač vasara - ilgi. Jei kam nors nuo tokios žinios tampa smagiau, turėtume juos perspėti ir sutūrėti: būkime protingi, būkime atsargūs ir net savotiškai įtarūs, nes visa tai yra neprognozuojamų reiškinių pradžia.
Sugrįžkime į paskutines rugpjūčio dienas: štai diena yra trumpesnė trejetu valandų, bet mes turime ir kitą, nuraminantį argumentą - ji vistiek dar ilgesnė už naktį. Nakties meto ilgėjimas vėsina žemę, tą labai įtikinamai iliustruoja rūkai ir ant žolės esanti rasa. Dažną rytą jos būna tiek, jog nukritusi ant žemės, ant miško samanų ar paklotės, ji iki valios aprūpina drėgme. Tokios drėgmės pakanka sėkloms dygti, daigams augti ir ypač - grybams. Dabar - grybų metas, ir nors daugelis mūsų jų jau paragavome, privalgėme bei pasiruošėme žiemai, bet negi praleisime progą išeiti dar kartą? Gali būti, kad tikrai ne paskutinį...
Kad mums pakanka grybų ir turėtume kuo rečiau brautis į miškus, patvirtina žinios iš gamtos: prasidėjo briedžių ir tauriųjų elnių ruja, žvėrims jų vieninteliuose namuose būtina ramybė. Ją sudrumsti galime tik mes. Bet ar tam turime teisę?
Briedžių ir elnių ruja, jos principai skiriasi iš esmės. Briedžiai gana tylūs, patino kosėjimai ar dūsavimai nėra išraiškingi, rujoje paprastai dalyvauja patinas ir viena, kai kada dvi patelės. Tauriųjų elnių - ir judri, ir triukšminga. Į ją žvėrys gali susirinkti iš didelės apylinkės - kartais patinai keliauja net dešimtis kilometrų. Taip ir neaišku, kas ,,parinko" jiems rujos vietas, bet žvėrys į jas tradiciškai renkasi kasmet. Toks klausimas ne šiaip: dabar mūsų miškuose gyvenantys taurieji elniai nėra tikri senbuviai, jų netolimi protėviai prieš 50-60 metų buvo įvežti, įkurdinti žmonių, taigi - savo tėvynę turėjo atrasti, o gal - net ją suformuoti, sukurti jos gyvenimo normas. Viena tokių normų - ruja ir jos vietos.
Jeigu rujos vieton plūsta žmonės, elniai pakrinka kas sau ir tikrų vestuvių nebūna arba - galimi atsitiktiniai poravimaisi, kas šių žvėrių populiacijai yra pavojinga. Ne mažiau pavojų slypi naujame Aplinkos ministerijos sprendime nelimituoti tauriųjų elnių patinų sumedžiojimo - žodžiu, leisti juos šaudyti bet kuriuos ir bet kokiu kiekiu. Sakoma, kad elnių yra per daug, kad jie kenkia giriai... Jei važiuosite grybauti, pasižvalgykite po mūsų miškus - ar tai elniai jiems pakenkė?..
Jau prieš savaitę išlydėjome gandrus.Šiandien kiekvienas pamatytas neišskridęs gandras kelia ne tik nuostabą ir džiaugsmą, bet ir šiek tiek nerimo: kodėl jis čia, ar susipras keliauti, kaip skris vienui vienas? Kol kas dar anksti nerimauti, taip turėsime galvoti po mėnesio. Dabar atsisveikinam su kalendorine vasara ir liekame gyventi su pačia tikriausia vasara. Tai kas, kad rytoj čia pat rugsėjis...