Ar paskutinės žiemos dienos?

Tai ar jau paskutinės žiemos dienos? Sunku rasti drąsuolį, galintį paneigti gamtos teisę į savo tvarką - ji gali daryti bet ką, ir visa tai bus laiku ir teisinga. Net žiemos sugrįžimas, sniegas ir šaltis būtų mūsų, bet ne gamtos problema.

Žinoma, pati mūsų gyvoji gamta, jau patikėjusi pavasariu, nuo to neabejotinai nukentėtų. Bet tai jai tikrai nebūtų pirmas kartas, ji moka gydyti visas savo žaizdas, kad ir kokios jos būtų.

Vasario antroji pusė dar labai audringa ir permaininga. Esant tikrai žiemai, to reikia pralaužti ledams, išblaškyti sniegams, atnešti pietų vėjams. Net ir labai didelės pastangos tikrą žiemą įveikia ne iš karto. O ką reikės daryti dabar?

Dabar mums ir gamtai reikia visai ko kito - sakyčiau, atvirkščio: kad žiema užtruktų. Jūs nesutiksite, nes taip gera gyventi nuo langų negremžiant ledo, neslidinėjant keliuose ir šaligatviuose. Mums nereikia nei šalčio, nei sniego... Argi?

Įdomu sužinoti, kad sniego mums reikia, net labai - ar žinote, kad pavasaris neša ne tik šilumą, bet ir vėjus, akies mirksniu išnešiojančius drėgmės garus. Iš kur tie garai? Taigi iš žemės, kurią taip smagiai kaitins saulė. Kas pradžioje atrodys labai smagu, greitai atsisuks prieš mus - pamatysime, kad beribiuose laukuose (jei žemės savininkai nėra išmanūs ir nepasodino augalų apsauginių juostų) vėjas pusto dirvos sluoksnį, o jos debesys lekia ir krinta bet kur, ypač grioviuose, įdubose.

Gali būti, kad tose dirvose buvo kažkas pasėta... ar sudygs? Ar išliks?

O, jeigu būtų užtrukęs sniegas, drėgmė būtų išsilaikiusi kuo ilgiau!

Antroji vasario pusė gyvajai gamtai tampa nauju pasauliu. Žinoma, jo patrauklumą gali koreguoti šaltukas, tačiau bet kada girdėsime pirmąsias giesmes - kol kas čia pat žiemojusių, o po to - sugrįžtančių paukščių. Jau ne vieną žiemą mūsų aplinkoje žiemojantys juodieji strazdai taip ir elgiasi: patinėliai pragysta vos brėkštant rytui. Tokiu metu jie dar neskrenda ant aukštesnių šakų, į viršūnes, bet švilpauja kur nors alyvų krūme, gyvatvorėje.

Prie lesyklų jau gieda didžiosios zylės, svirpia mėlynosios. Paklausite - o kaip yra miškuose, kur paukščiai net nežino egzistuojant lesyklą? Taip, ten taip pat jau girdimos giesmės. Gal ne taip dažnai ir tankiai, kaip prie žmogaus, kur paukščių koncentracija žiemą yra didesnė.

Kol žvėrių pasaulyje vyko vestuvės, visas dėmesys teko jiems. Pačios pastebimiausios dabar - lapės, nes per rują jos praranda savisaugos jausmą, keliauja laukais ir domisi tik kitomis lapėmis.

Prie Neries neseniai aptikom reto storumo gluosnį - gali būti, kad šis šimto metų medis yra išskirtinis. Bet... prie pat žemės apie visą kamieną iš toli šviečia bebrų apgraužta ,,rievė". Atrodo, kad žvėreliai ėmėsi darbo ne pagal savo dantis. Nors, kas ten žino: jei dar turės ūpo graužti ir pakils vasario vėjas, gluosnis gali neišlaikyti. O nuvirtusio medžio šakos bebrams taps geriausiu skanėstu.

Visa tai - lyg iš žiemos. Bet labai jau nežiemiškos...