Ar vasaris ras jėgų pūgai?

Gal ir taip, nors kas ten žino - trumpas vasario mėnuo, į kurį žengiame, dar gali atnešti visko. Net ir sniego bei pūgų. O audringas jo charakteris niekur nedingo - jei nebus sniego ir pūgos, regėsime daug vėtrų, šėlsmo, debesų ir saulės.

Vasaris nuo seno vadintas pūgiumi, toks vardas atitiko jo charakterį. Dar nesilpstanti žiema vasarį sukurdavo ypatingas pūgas, kurių bijojo keleiviai, ypač pėstieji - kas ten žino, kur ji tave užklups? O jei nebus kur slėptis, jei užneš, užvers visus kelius?

Vasario dangus šio mėnesio būdą daro dar sudėtingesnį ir nenuspėjamą. Ar dar nepamiršote, kas ten vyksta? Teks palaukti keletą dienų, tada viską pamatysime gyvai. Štai tada suprasime, kad vasarį orai gali keistis kas keletą akimirkų...

Kokie juodi debesys! Iš tokių, kaip sako, gero nelauk. Ir tikrai - staiga ima snigti, sukasi pūgos verpetai, sniegas lipdo keleivio akis, kimba prie rūbų. To nebuvo visą žiemą, o dabar būtų ne prošal susirasti užuovėją ir stogą... bet ne - jau nereikia, nes snigti perstojo, dangus tapo mėlynas, po akimirkos - šviesiai žydras, baltas, po to švystelėjo saulė. Kokia ji miela ir linksma, kokia šilta - jos atokaitoje beregint ėmė tirpti sniegas, nuo šakų kapsėjo lašai. Kažkur pradingo, nutilo vėjas... Kaip gražu vasarį, ar ne?

Neapsigaukite: po valandėlės iš kažkurio pakraščio dangaus viršun ėmė skubėti tamsiai mėlyni, jiems iš paskos - juodi debesys ir pradėjo snigti, kilo dar viena pūga. Gali būti, kad ne paskutinė šiandien.

Toks vasaris būdavo visada. Dabar juodų, mėlynų, žydrų debesų dangus, jo permainos išlieka. Jei nebus sniego ir pūgos, bus vėjas. Ar gali būti kitaip, juk dabar - vasaris, paskutinis žiemos mėnuo.

Vasarį laukiame ne tik pūgos ar sniego, mums daug svarbiau rasti atsakymą - kada ateis pavasaris? Kažkada toks klausimas buvo labai dėsningas, šiandien kai kas gali trūktelėti pečiais. Ne, pavasario su mumis dar nėra

Labiausiai suvilioti besniege ir šilta žiema apsigavo augalai, ypač mūsų pačių sodinti svogūniniai.

Štai daug kur kur žydėti pradeda ar netrukus pradės snieguolės, o visų kitų, net kur kas vėliau žydinčių tulpių daigai išlindo, išstypo. Negerai taip - rizika per didelė, nes po dešimties laipsnių šalčio (be sniego apsaugos, žinoma) dauguma šių daigų žus. Žinome, kad kai kas tokiu būdu Lietuvoje yra praradęs net gana dideles tulpių kolekcijas. Todėl tegul džiaugsmas šilta žiema neapgauna nors jūsų - žinokite tai ir būkite visada pasiruošę pridengti, apsaugoti. O gamtoje kaip? Ten niekas nepridengs, nepriglobs...

Tikra tiesa, ten kiekvienas atsako už save. Kai kur jau ženkliai pabrinkę lapuočių pumpurai, o karklai, blindės išpureno savo žiedinius pumpurus. Dar kitaip atrodo lazdynų žirginiai - jie tapo šviesiai žali, išspuro, sakytum, laukdami meto žydėti. Maža to, kai kas rado ir moteriškųjų žiedų, o tai rodo jau tikrą pasiruošimą žydėjimui.

Siaučia lapės, nerimsta krankliai, vestuves kelia vilkai ir lūšys... jie nesuprastų, jei imtume kalbėti apie žiemą. Kokia dar žiema, kai taip šilta, kai gyventi yra smagu ir gera... Kaip pasakyti jiems visiems, kad skubėti nedera, kad reikia laukti.

Matyt, mes patys padarėme klaidų, kurios pakeitė ne tik žiemą, bet ir visus jos vaikus.