Atradėjas tas, kuris atrado, ar tas, kuris pasiėmė?

Tai jis nustatė jų slaptavietę Vilniaus arkikatedros požemiuose. To neneigia ir iš tos slaptavietės lobį ištraukę Vilniaus arkivyskupijos kurija su draugais iš Bažnytinio paveldo ir Valdovų rūmų muziejų.

Tačiau nė karto padėties valdytojų jis nebuvo taip įvardintas. Apskritai buvo nutylimas jo vardas, o jeigu minimas, beveik visuomet - su nemalonia priegaide.

Radinys su neįkainojama valstybingumo simbolika - Lietuvos ir Lenkijos valdovų (Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Augusto žmonų - Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės) laidojimo karūnomis bei kitomis brangenybėmis buvo išimtas praėjusių metų gruodžio 16 dieną. Apie šį įvykį nežinojo nei kultūros ministras, nei Kultūros paveldo departamentas, spėju, nei prezidentas, nei premjeras, nei Seimo pirmininkas, nei juos savo metu apie radimvietę laiškais informavęs Saulius Poderis, atrodo, vienintelis iš visų suinteresuotųjų suvokęs vieno didžiausių mūsų amžiaus atradimų svarbą. Sensacija laikyta paslaptyje daugiau kaip dvi savaites.

Tik sausio 6 dieną spaudos konferencijoje Vilniaus arkivyskupijos kurijos arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas pasigyrė, kad Trys karaliai atnešė dovanų. Atrodė, tvenkiasi didelė audra - nei į insignijų išėmimą, nei į spaudos konferenciją Kultūros paveldo departamento atstovai kviesti nebuvo, nebuvo padarytas išėmimo vaizdo įrašas, naikinantis visas abejones, ar nenuslydo koks nors radinys į proceso veikėjų kišenę, pagaliau buvo nepadoriai delsiama pranešti apie lobio išėmimo akciją ir jos rezultatus.

Tačiau... jokio skandalo nebuvo. Prezidentas pasakė, kad Saulius Poderis turėtų tik džiaugtis, kad istorinės vertybės atrastos, premjeras ir Seimo pirmininkas, regis, nepasakė nieko. Kultūros ministro nuomone, procedūriniai pažeidimai buvo nedideli, bet dėl visa ko išsikvietė išrinktųjų svitą, papriekaištavo ir pamokė daugiau taip nedaryti. Kultūros paveldo departamentas dėl procedūrinių pažeidimų Vilniaus arkivyskupijos kurijai skyrė mažiausią - 868 eurų baudą. Nes lyg ir atgailauta, nes lyg ir delsta dėl „pateisinamų" priežasčių - buvo sekmadienis, Kalėdos, - patys suprantate, koks juodas tuo metu Bažnyčiai darbymetis.

Po šio akto, regis, visi liko patenkinti tuo, kas įvyko: ir Vilniaus arkivyskupijos kurija, atsipirkusi menka bauda, kurią greičiausiai sumokės iš valstybės skiriamos dotacijos, ir Valdovų rūmų bei Bažnytinio meno muziejaus vadovai, kuriems nė plaukas nenukrito nuo galvos, ir galiausiai Vilniaus kurijos pažemintas Kultūros paveldo departamentas podraug su Kultūros ministerija, ir apeiti mūsų valstybės vadovai, iš anksto susitaikę su tuo, kad itin reikšmingas istorinis lobis yra ne valstybės, o Bažnyčios nuosavybė. Ir niekas šioje istorijoje nepasigenda Sauliaus Poderio nuopelnų, nes minint juos būtinai reikėtų pasakyti, kad jo prašymai leidimų su institucine pagalba patikrinti, ištirti vietą, kur galimai slypi didžiulės istorinės vertės lobis, kaip, beje, ir jis pats, Vilniaus arkivyskupijos kurijos, Bažnytinio paveldo muziejaus ir net Kultūros paveldo departamento metų metus buvo ignoruojami.

Šios istorijos vaisius nusiraškiusių veikėjų visiškai nepapiktino tas faktas, kad 2009 metais Arkikatedros rūsiuose buvo leista šeimininkauti lenkų paveldosaugos specialistams, bandžiusiems atrasti veikiausiai tas pačias karališkas insignijas (jeigu būtų radę, kur jos būtų dabar?), - juos papiktino užsispyręs lietuvių tyrinėtojas Saulius Poderis, neatsisakęs šanso išgyventi atradimo džiaugsmą ir neatskleidęs suinteresuotiems visų detalių, kur paslėptas istorinio paveldo lobis. Jis tetroško būti šio istorinio įvykio liudininku, norėjo savo akimis pamatyti, kaip jo kantriai ieškotos istorinės relikvijos traukiamos iš praeities. Tačiau tokio leidimo niekas jam nesuteikė.

Jeigu ne jo meilė Lietuvos istorijai, jeigu ne jo pastangos, dešimtmetį trukę tyrinėjimai, atkaklumas siekti, kad lobis būtų atvertas, šiandien karališkas insignijas matytume kaip savo ausis. Bet niekas jam už tai net nepadėkojo.

Maža to, Kultūros paveldo departamentas išsikvietė jį pasiaiškinti. Tarsi patvirtindamas taisyklę, kad institucinėje teritorijoje už nusikaltimus (kriminalinius, administracinius, moralinius ir pan.) dažniausiai turi atsakyti pačios aukos.

Tiesa, šią savaitę kultūros ir mokslo bendruomenės atstovai kreipėsi į valstybės vadovus ragindami parodyti deramą pagarbą Lietuvos ir Lenkijos valdovų insignijų atradėjui Sauliui Poderiui.

Labai norėtųsi tikėti krikščioniška dvasia ir padėties viešpačių padorumo skivytais, tačiau, prisipažįstu, man labai sunkiai sekasi tuo tikėti. Kur kas lengviau manyti, kad Saulius Poderis dar kartą bus iššauktas „ant kilimėlio". Šįkart dėl to, kad kažkas išdrįso jam pareikalauti pagarbos.