Audrius Butkevičius: konservatorių „rūpinimasis“ valstybės saugumu tampa pinigų taškymu

- Reaguodamas į Vokietijos žvalgybos duomenis, jog Rusijos kariuomenė NATO šalis gali pulti iki 2030 metų, krašto apsaugos ministras L.Kasčiūnas akcentuoja, jog norint to išvengti svarbu remti Ukrainą. Jo teigimu, sėkminga ukrainiečių gynyba laužo Rusijos karo mašiną, stabdo jos plėtrą ir atitolina galimą Baltijos šalių puolimą. Sutinkate su tokia ministro pozicija?

- Pradėkime nuo to, kad visos kalbos apie galimą konfliktą su Rusija 2029-30 metais sklinda iš Vokietijos. Vokiečiai tam rimtai ruošiasi, organizuodami tiek karo meto kelius, skirtus karių ir technikos permetimui, tiek atstatinėdami išeikvotus rezervus ir kurdami naujus išteklius. Nes vokiečiai į situaciją žiūri rimtai, o mūsų politikieriai, dairydamiesi „per tvorą į kaimyno kiemą", nesugeba įžvelgti to, kas yra jiems po nosimi.Ar bus gilinamas Rusijos konfliktas su NATO ir ES šalimis, niekas pasakyti tiksliai negali, įskaitant ir L.Kasčiūną, kuris visiškai nepanašus į aiškiaregę Kasandrą. Visgi vertinant situaciją, kuri klostosi pasaulyje, akivaizdu, kad krizė stipriai gilėja. Rusenęs konfliktas Artimuosiuose Rytuose vis labiau tampa panašus į karą tarp Irano bei jo sąjungininkų iš vienos pusės ir Izraelio, kurį palaiko JAV, iš kitos. Tai tas pats karas, kuris kovojamas Ukrainoje, nes už Irano stovi Rusija, ir tam tikrais aspektais, Kinija bei Šiaurės Korėja.

Viltis, kad tokio mastelio veiksmai greitai išsikvėptų, nereikėtų, o jeigu šalims pritrūktų amunicijos, kas yra labai tikėtina, vis tiek nereiškia, kad konfliktas baigsis. Rusija perveda pramonę į karo meto režimą bei vis aktyviau naudojasi atsargomis, kurias sukaupė nuolat karui besirengianti Šiaurės Korėja. Į situaciją reikia žiūrėti rimtai, o ne taip, kaip į ją žiūri juokdariai, tuščiažodžiaujantys politikai ar bandantys pasipelnyti veikėjai.

Žvelgiant į situaciją mano akimis, reikia ne svaičioti apie paramą kitiems, o užsiimti tuo, kad Lietuvoje jau artimiausiu metu būtų paruoštas būtinas gynybinis minimumas ir visi darbai, kurių konservatoriai ir socialdemokratai nedarė dešimtmečiais, pagaliau būtų atlikti.

Problemą sudaro daugiau ne klausimas „ar tai reikia daryti?", bet „ką ir kaip reikia daryti?". Keistas šišas, kuriuo pasižymi dabartinė Krašto apsaugos ministerijos veikla, man sunkiai panašus į gerai suplanuotą darbą ruošiant šalį gynybai, nes viskas suvedama į keletą demonstratyvių veiksmų ir nuolatinius skambius pareiškimus.

- Kalbate apie „drakono dantis" šalies oro uostuose ir fortifikuotą eilinį tiltą per Nemuną į Kaliningrado sritį, kuo taip džiaugiasi L.Kasčiūnas? Beje, jis pažadėjo, kad netrukus fortifikacijas papildys ir geležinės sijos, kurios bus įleistos ir įtvirtintos.

- Kalbu apie akivaizdų politikieriaus nesuvokimą, jog ginasi ne Krašto apsaugos ministerija ar kariuomenė, o valstybė ir visuomenė. Keli menkaverčiai užtvaros elementai ir į žemę sukasti geležiniai strypai bei bandymai juos išversti pasinaudojus vokišku artilerijos vilkiku rodo, jog rimtą pasirengimą valstybės gynybai bandoma pakeisti propagandiniais, demonstraciniais epizodais.

Mūsų prieš keletą metų kelti klausimai, pavyzdžiui, per kur Lietuvai bus teikiama pagalba krizės atveju, taip ir lieka neatsakyti. Lietuvą su ES jungiančios europinės vėžės geležinkelio klausimas neišspręstas, karo meto kelių, kurie būtų naudojami kaip specifinės paskirties elementai, netiesiama.

Keista viltis esą pagaliau šiaip ne taip pabaigta „Rail Baltika" statybos atkarpa, sujungiant kelią su Lenkija, karo meto klausimų nesprendžia. Suvalkų koridoriaus gynybos parengimas taip pat paliktas savieigai ir šiuo klausimu jokių pasiruošimų nematyti, nors tai yra ne tik Lietuvą, bet ir Latviją bei Estiją su Vakarų sąjungininkais jungianti „bambagyslė". Šis koridorius turi įtakos bei dalinai apima ir Skandinavijos šalių gynybos interesus, todėl jo apsaugos organizavimu bent jau Baltijos šalys turėtų rūpintis kartu, pasitardamos.

NATO susitikimo Vilniuje metu nuskambėję viltingi pareiškimai, kad, Švedijai tapus NATO nare, kariniai tiekimai į Baltijos šalis galėtų būti vykdomi jūra, palikti visiškai neišspręsti, todėl tokių tiekimų galimybė vis labiau ima priminti svajonę. Kalbant apie svarbiausią komponentą - priešlėktuvinės gynybos organizavimą, nuo tų laikų, kai Rasa Juknevičienė pasikėlusi sijoną gąsdino virš mūsų teritorijos pasirodančių rusų šturmo lėktuvėlių pilotus, menkai pasikeitė. O juk šio klausimo aktualumas įkyriai demonstruojamas kiekvieną dieną tiek Ukrainos karo frontuose, tiek Artimuose Rytuose.

L.Kasčiūno bandymai atsipirkti keliais gelžbetoniais blokais tikintis, kad tai atsvers dešimtmečiais trukusį bjaurų problemų ignoravimą, yra dar vienas nebūtin nueinančių konservatorių partijos blefas.

- Svarstydamas apie Rusijos turimus pajėgumus, ministras tikino, jog iššūkių Kremliaus režimui sukels apsirūpinimas ginkluote, todėl galimas puolimas gali būti grindžiamas ekonominiais tikslais. Taip pat jis pabrėžė, kad, sėdus ant karo ekonomikos adatos, nuo jos bus sunku nulipti, todėl šalis bus užprogramuota veržtis toliau.

- Lietuva yra demokratinė šalis, todėl svarstyti galima apie daug ką, tačiau tikėtis Rusijos ekonomikos kracho yra gerokai per anksti, kaip ir tikėtis ilgai lauktos prezidento Vladimiro Putino mirties, karinio perversmo, šalies dezintegracijos ir visų kitų elementų. Be to, tai niekaip neišsprendžia problemų, kurias turime spręsti mes patys.

Sakiau ir pakartosiu - mes turime užtektinai pajėgumų organizuoti gynybai būtiną minimumą, kuris galėtų išspręsti iki 80 proc. krizės meto problemų. Ir atvirkščiai, šio klausimo neišsprendus, krizė gali tapti labai pavojinga. Mūsų skaitytojui siūlau nepradėti fantazuoti apie „Holivudo" ar „Mosfilmo" kino juostuose matytus vaizdus, kai į priešą šimtus raketų paleidžia „himarsai" arba „katiušos". Politinis saugumo situacijos sureguliavimas reikalauja ir fizinių karinių priemonių minimumo, apie kurį pradžioje ir kalbėjau.

Pasiekus šį užsibrėžtą minimumą, galima eiti toliau ir pradėti kalbėti apie politinės situacijos proveržio priemones. Bet tai yra visiškai atskiros diskusijos reikalaujanti tema. Todėl ir toliau teigiu, kad rimtai ruošdamasi gynybos problemoms Lietuva yra pajėgi stabilizuoti padėtį net ir naujųjų laikų kasandrų vaizduojamos 2030-ųjų metų krizės apimtyse.

Bandydamas visus nuraminti pasakysiu, kad tai, kas gali įvykti, nebūtinai įvyks, bet čia yra labai svarbi paveikios akcijos filosofija - mes privalome priimti nuostatą, jog nuo mūsų labai daug kas priklauso. Mėginimai sau pasakoti seną pasaką esą mes maži, nieko negalime ir prieš vėją nepapūsi, yra didžiausias mūsų priešas. Pūsti reikia ne taip, kaip L.Kasčiūnas pučia į karštus barščius, o „pūsti" mums visiems viena kryptimi, tikslingai ir tada papūsim.

Ir dar reikia pasidžiaugti matant, kaip šiuose rinkimuose lietuviškasis rinkėjas eliminavo priešų kohortą, vadinusia save „taikos prezidentais", „suvirintojais" ar „hematologais". Tai rodo, kad visuomenėje yra daug sveikų, teisingai situaciją vertinančių žmonių, kurie supras atvirą pokalbį su jais. Bet ir jis neturi būti isteriški rėkaliojimai prie šiukšlių dėžių, demonstruojant nacionalinę simboliką. Pokalbis reikalingas pasvertas ir argumentuotas.

- Ministras L.Kasčiūnas teigia, kad planuojama papildomai įsigyti vikšrinių pėstininkų kovos mašinų dar dviem batalionams. Pasak jo, šis siūlymas svarstomas Valstybės gynimo taryboje. Iš viso Lietuva galvoja apie 100 naujų kovos mašinų, o dabar jau sutarta, kad už 370 mln. bus įsigyti 27 nauji „Bokseriai".

- Šiandien ką nors nupirkti už adekvačias kainas yra neįmanoma. Kaip visada, mūsų karo vyrai vėluoja, o jeigu ir vėl yra bandoma pirkti keturis kartus brangesnę karinę techniką, negu kainuoja efektyvūs analogai, tai čia yra eilinis mėginimas pasivogti valstybės pinigus.

Bandymai pirkti techniką, kuri nesuderinama su turima latvių, estų ar lenkų, kuriai nei mes, nei kaimynai neturime remonto bazės, rodo ne tiek nekompetenciją, kiek žvėrišką, chamišką Lietuvos gynybos reikmių ignoravimą.

Žvilgtelėjus į kaimynus latvius, kurie pirko panašaus modelio pėstininkų techniką perpus, jeigu ne tris kartus, pigiau, pasidarys aiškus šio karštligiško pirkimo pagrindinis motyvas.

Jeigu pažiūrėsime, kokia technika šiandien geriausiai veikia Ukrainoje, tai praeis noras pirkti brangius vokiškus „Bokserius" su efektyviai neveikiančiais žydiškais bokšteliais.

Sakant paprasčiau, „Bokserių" pirkimas, nesuderinus jų remonto galimybių ir apginklavimo ypatumų, taip pat problemų, išryškėjusių įsigijus pirmąsias kovos mašinas, nepaisymas yra nusikaltimas.

Lietuvai verkiant reikalinga kompetentinga ginkluotės specialistų komisija, kuri įvertintų greta vykstančio karo praktikas ir nustatytų prioritetus perkant techniką. Reikalingą jau seniai, bet kurios mes vis dar neturime.

- Gal tokią suburs naujasis KAM vadovas. Beje, ką jis turėtų atlikti pirmiausia?

- Būtina turėti Lietuvos ginklavimo koncepciją, numatant pasiruošimus artimiausiam penkmečiui - ką Lietuva turi padaryti rinkdamasi ir įsigydama ginkluotę. Nes jeigu ir toliau bus vadovaujamasi kelių piemenų haliucinacijomis, kaip kad daroma dabar, nieko gero tikėtis neverta. Taip pat privalu įvertinti, kas buvo padaryta iki šiol: kur, kokios lėšos išleistos, kokios sutartys sudarytos ir kada numatomas jų realizavimas, iš naujo peržiūrint kainas, ir suderinti mokėjimus. Manau, atlikus nuodugnų auditą, čia rastume daug įdomios informacijos generalinei prokuratūrai bei Vilniaus budeliui, kuris, kiek pamenu, rezidavo Rotušės požemiuose ir, tikiuosi, vis dar ten yra.