Auga karta, nemačiusi nei arklio, nei karvės

Pasak Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos prezidentės Gedvilės Vinslauskaitės, istoriškai žmogus darbui pirmiausia prisijaukino jaučius, vėliau - arklius. Jais iš pradžių jojo į medžioklę, paskui suprato, kad arkliai puikiai tinka darbui. Lietuvis turi stiprų ryšį su arkliu. Arklys smarkiai prisidėjo prie progreso, nes arkliai viską dirbdavo, ir ardavo (maisto produktai), ir keliones ilgas įveikdavo (prekyba), arkliai dirbdavo miškuose, kasyklose, traukinių stotyse ir panašiai.

„Lietuvos sunkiųjų arklių veislė buvo kuriama du kartus. Pirmą kartą 19 amžiaus pabaigoje, buvo kergiamos lietuviškos vietinės kumelės su į Lietuvą atvežtais brabansonų, peršeronų ir ardenų veislės eržilais. Vėliau, karo metu, šių arklių genetinis fondas sunyko. Po karo veislė vėl buvo atkuriama, - pasakojo G.Vinslauskaitė. - Pernai minėjome šios veislės 60-metį. Tai sena lietuviška darbinė veislė, arkliai dideli, aukšti, stambūs, ištvermingi, tačiau pasižymi ramiu charakteriu. Lietuvos sunkieji puikiai tinka darbui. Pati juos auginu, tai miela veislė, ji buvo sukurta sunkiems kroviniams vežti, žemės ūkio darbams, miško darbams, Lietuvos sunkieji traukdavo sunkias gaisrines statines, traukdavo mišką, dirbdavo prie vagonų. Toks arklys sveria iki tonos (apie 800 kg), o vežti gali iki 15 tonų, priklausomai, ar traukia krovinį vežime ar ant rogių. Žinoma, arkliai turi būti tinkamai paruošti, treniruoti."

- Dar išsaugojome tradiciją dirbti su arkliais? - „Vakaro žinios" klausė Gedvilės VINSLAUSKAITĖS.

- Lietuvoje populiarėja arklių auginimas ir jų panaudojimas mažuose ūkiuose. Kai dirbami savo šalies laukai, o dar su arkliais, tai tikrai yra ekologija. Dabar madinga sakyti žodį „ekologiškas", valgome ekologiškas daržoves, bet tos ekologiškos daržovės atvažiuoja iš užsienio... Tai kokia ekologija, kai tos daržovės vežamos teršiančiu transportu?

Mes stengiamės priminti žmonėms, kad yra tradicija dirbti su arkliais. Žmonės jau pamiršę ar net nematę darbo su arkliais. Būna, sako, kad čia gyvūnų kankinimas. Taigi norisi šviesti žmones, juk yra specialių darbinių veislių, kur arkliai tam ir skirti.

Pasakymas, kad „darbas su arkliais yra gyvūnų kankinimas", gimė visai neseniai. Yra perdėto rėkimo, kad reikia uždrausti ir sportą su arkliais, net olimpiadoje norima uždrausti rungtis su žirgais. Mes su kolegomis diskutuojame apie tokį reiškinį, manome, kad taip norima žmones priversti nustoti kažko norėti, kažką dirbti. Juk kalbama, kad net karvės kankinamos, nes jos melžiamos, kad karvių auginimas didina oro užterštumą...

Visais laikais žmonės augino galvijus. O kiek teršia automobiliai, pramonės gamyklos, - pagalvokite.

Žmonės irgi būna kaip avių banda, vienas rėkia, ir visi rėkia, o ko visi rėkia, - nežino. Neįsigilina. Dabar populiaru sakyti, kad štai nevalgykite mėsos. Aš ir pati nevalgau mėsos, bet ne todėl, kad kažkas pasakė, o todėl, kad tiesiog nenoriu. Tai yra kiekvieno pasirinkimas.

Tuoj ateis laikas, kai pradės sakyti, kad ir daržoves ir vaisius valgyti nėra gerai, jų kankinimas. Galima savo daržovių, vaisių išsiauginti, tą patį gyvulį. Tai daug sveikesnis maistas nei atvežtinis.

- Mūsų seneliai, protėviai gyveno teisingai, sveikai?

- Teisingai. Ir kartais žmonės į tuos per amžius žinomus ir patikrintus dalykus dabar žiūri kaip į stebuklą. Bet juk taip gyveno mūsų protėviai. Tiesiog reikia juos prisiminti. Pamenate, žmonės bėgo iš kaimų, sakydavo, kaip mieste gera gyventi. O dabar kaip tik visi grįžta į kaimus, nori kažką savo auginti. Anksčiau kiekviena šeima kaimuose turėjo savo ūkelį, kuriame buvo visko sočiai ir sveikiau. Žinoma, nesakau, kad vėl reikia grįžti prie žagrės ar žibalinės lempos. Šiandien yra visos sąlygos suderinti tradicijas ir inovacijas.

Kaime gyvenantys žmonės turi stiprų ryšį su žeme, savo kraštu. Pati esu gyvenusi užsienyje, Norvegijoje, dirbau žirgų ūkyje, turėjau gerą praktiką, paskui supratau, kad noriu būti Lietuvoje, savo krašte, nesvarbu, kad užsienyje buvo finansiškai geriau.

- Visuomenė „sumiestiškėjo"?

- Taip. Kad ir savo žirgyne Širvintų rajone mes priimame edukacijai vaikus, ateina tokių, kurie nėra matę nei arklio, nei karvės, kiaulės. Aš pati kaime užaugau, laikėme gyvūnus, mačiau, kaip dirbami laukai. Džiaugiuosi ta patirtimi. Edukuojame žmones apie arklius. Būna, žmonės iškart atėję nori joti, ar porą kartų pabuvę žirgyne apsimeta viską žinantys. Sakau, palaukite, pirmiausia šakes palaikykite, supraskite, ką reiškia gyvūną prižiūrėti, paskui, ką reiškia atsisėsti ir joti. Aš pati su arkliais dirbu 20 metų ir kiekvieną dieną mokausi.

- Ko klausia vaikai, suaugusieji, kas jiems įdomu?

- Pirma reakcija - „smirda" (juokiasi). Vaikai klausia, ką arkliai ėda, nes daugeliu atvejų nežino. Mes pasakojame apskritai, kaip atsirado arklys. Jis turi ilgą priešistorę, jis išsivystė iš lapės dydžio gyvūnėlio, vadinamo „eohippus", prieš daug milijonų metų. Pasakojame, kaip bendraujame su arkliais, aiškiname, kaip pasisveikinti su šiais gyvūnais, kad nepulti iškart glostyti, arklys susipažįsta per kvapą, turi puikią klausą. Arkliai net šeimininko žingsnius skiria.

Pastebime, ypač renginiuose, kad suaugę žmonės nesilaiko saugumo bendraudami su arkliais. Šie nėra mašina, tai gyvūnas, kuris juda, gali išsigąsti bet ko, bet kada. Gali įspirti vien todėl, kad kažko išsigando. Žmonės per daug pasitiki savimi, stengiasi kuo geriau nufilmuoti, nufotografuoti, paliesti, pamiršdami apie saugumą. O jei kažkas atsitinka, tada kalti kiti.

Taip pat pastebime, kad žmonės nepaiso draudimų šerti gyvūnus. Arkliui pagrindinis pašaras yra stambieji pašarai.

Taip pat žmonės galvoja, kad varžyboms ar kitiems renginiams arkliai paimami iš ganyklų ar gardų ir po renginio vėl atgal pastatomi. Iš tikrųjų arkliui paruošti reikia daug laiko ir pastangų. Jį apmokyti, treniruoti ar paruošti darbui - tai ilgas procesas. Ir kiekvienas arklys, kaip ir žmogus, yra unikalus. Turi savo charakterį, nuotaikas. Jiems būna „blogų dienų". Taip pat labai svarbu sveikatą prižiūrėti - kasmetiniai skiepai; jei yra poreikis, arkliams tvarkomi dantys. Kanopų priežiūra ypač svarbi. Sakoma, jei nėra kanopų, nėra arklio.

Mūsų pačių Lietuvos sunkiųjų arklių banda nuolat būna lauke, užtikrinant jiems pakankamai pašaro ir vandens, nuo prasto oro juos saugo pastogės. Sportinius žirgus irgi stengiamės kuo daugiau laikyti lauke. Arkliams reikalingas nuolatinis grynas oras, judėjimas ir, žinoma, kompanija. Taip patenkinami jų prigimtiniai poreikiai.

- Ar žmonės visada įvertina, ar pajėgs laikyti arklį?

- Deja, bet susiduriame su tuo, kad žmonės sako, man gražu, aš turiu pinigų ir perku. Būna, nusiperka žirgą ir atiduoda į arklides priežiūrai, bet su tokiais asmenimis sunku, nes jie nesupranta auginimo sistemos. Kai augini žirgą, turi domėtis, dirbti su juo, bendrauti. Būna, sulaukiame skambučių su klausimais, sako: štai, turiu žemės, noriu auginti arklį, bet, išskyrus katiną, nieko neauginau. Tik jutūbėj, tiktoke prisižiūri, kaip laikyti gyvūnus. Patarčiau pasimokyti kitur, kaip gardą valyti, kaip bendrauti su arkliu, stengtis pažinti gyvūną. Žmonės mato gražiąją arklių auginimo pusę, o darbo su jais yra labai daug.

- Lietuvoje pakanka stambių gyvūnų veterinarų?

- Problema dėl veterinarijos gydytojų dar išlieka. Išleidžiama daug specialistų, bet dauguma jų dirba su smulkiaisiais gyvūnais, nes ir lengviau, ir pajamos geresnės. O stambiuosius gyvūnus gydyti renkasi tie, kurie patys turi ryšį su jais. Bet gydymo pažanga yra didelė, veterinarai vietoje gali ir rentgeno, ir ultragarso tyrimą atlikti, nereikia gyvūno niekur vežti.

- Kiek kainuoja arklys?

- Kainos priklauso nuo arklio amžiaus, kokių 7 mėn. kumeliuką galima nusipirkti nuo 600-700 eurų. O suaugęs elitinis eržilas ar kumelė gali kainuoti ir 4000-5000 eurų. Arklys gali gyventi iki 30 metų. Iki 15-17 metų gali būti naudojami darbui.

Informacija

Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacija įsikūrė 1997 metais. Asociacija populiarina Lietuvos sunkiųjų arklių veislę tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ši asociacija kuruoja ir stambintų žemaitukų veislės arklius.