1 nuotr.Sakytum, taip paprasta balandžiui - išplėtė sparnus, atsispyrė ir - skrenda. Jam kas, jis - paukštis. O mėnesiui balandžiui išskristi ir lengva, ir sudėtinga - kaipgi paliksi visa, ką pats sukūrei ir užauginai?
Gamtoje ribos tarp mėnesių nėra. Ir tarp metų laikų nerasi regimo brūkšnio, kad galėtum pamatyti ir kitiems parodyti...
Viskas nutinka kitaip - laiku, tvarkingai, bet pagal tam tikrą, tik Gamtai žinomą režimą. Jis kinta, ir tai nėra kieno nors „projektas" ar užgaida. Tiesiog, gamtoje kitimas yra varomoji jėga, penas didžiajai kūrybai. O kai tarp visų šių dėsnių ima šmėžuoti žmogaus rankos, tampa sunku atskirti net gerai suprantamus dalykus.
Visada prisimenu, kaip ant balandžio ir gegužės sandūros atrodydavo gamta - tegul bus leista žvilgtelėti į 50-60 metų senumo įvykius...
Taigi, neretai pavasarį žiema trukdavo iki pirmųjų balandžio dienų, Rytų Lietuvoje - iki balandžio vidurio, todėl pavasaris būdavo staigus ir audringas: per labai trumpą laiką tekdavo nuveikti tai, kas dabar daroma mėnesius.
To siūlyčiau nelaikyti kieno nors pasiekimu ar laimėjimu, tai yra savotiška gamtos reakcija į naujas sąlygas. Ar gamtai tai visada pavyksta, ar čia negalima įžvelgti kokių nors grėsmių? Žinoma, galima...
Pati didžiausia - ne baimė ką nors prarasti per laikinus žiemos priešokius. Kur kas pavojingiau, kai į ilgą ir netipišką šilumą reaguojama nevienodai: įsivaizduokime, kad augalai sužaliuoja anksti, nes jie viską jaučia tiesiogiai, o juos apdulkinantys vabzdžiai, žiemoję žemėje, prabunda vėliau - žemė vėsi, net šalta, žadinanti šiluma juos pasiekia ne taip greitai.
Turint omenyje, kad kai kurie vabzdžiai yra labai specifinių augalų „mėgėjai", su žydinčiomis savo mitybinėmis rūšimis jie gali prasilenkti, nesusitikti. Panašiai gali nutikti ir vabzdžiams, mintantiems tik tam tikrais augalais.
Pasirodo, labai efektyviai prieš gyvąją gamtą kovojame kas savaitę pjaudami savo aplinkos žolę. Šiemet motorinės žaliapjovės jau birbė prieš Velykas, per patį ankstyvųjų vabzdžių ritimąsi, todėl be jokio pasiruošimo ir pikto galvojimo tikrai buvo pamažintas jų kiekis.
Toks mūsų „kruopštumas" niekam nereikalingas: žolė turi augti, o vabzdžiai turi atlikti tai, kas jiems pavesta gamtos. Negi mes esame tokie galingi ir stiprūs, aplenkiantys gamtą? O gal mums visai nerūpi, kas iš to išeis?
Dar visai neseniai kalbėjome, kad šį pavasarį lauksime geros valios žmonių darbų - kad ir atviruose laukuose pasodintų medžių bei krūmų apsauginių juostų.
Važiavau per Lietuvą, žiūrėjau ir nesupratau - negi tai nerūpi niekam? Pasirodo - nerūpi, nes tokių juostų nei naujų, nei jau ūgtelėjusių, neradau. Tik beribius laukus, purškiamus, trąšuojamus. Dar labiau neramu buvo matyti gerves, kurios čia pat lesinėja, gnaibo želmenų viršūnes (taigi, nupurkštas) ir tokius pat nupurkštus želmenis skainiojančias stirnas.
Vandens paukščiams ir žvėrims atsigerti, numalšinti prarytus nuodus aplinkui - nė lašo, iškasti kūdras, kurios turėtų būti kiekviename lauke, jo pakraštyje, ant ribos, kažkaip nerasta laiko. Tai kaip mes gyvensime toliau? Ar mums jau nebereikia nieko?
Kažkada mums liepdavo, ką turime daryti... supratome, kad tai labai negerai.
Dabar viską galime daryti patys, neliepti. Tai kodėl nedarome? Arba, kodėl viską darome ne geriau, bet blogiau?
Gal kas nors galėtų pasakyti, kodėl yra taip?
