Baltijos kelias - diena, kai iš dangaus krito gėlės

Šis kelias prasidėjo nuo Vilniaus Gedimino pilies, pasiekė Latvijos sostinę Rygą ir pasibaigė Taline, prie Ilgojo Hermano bokšto. Vien Lietuvos teritorijoje, 220 km ilgio pagrindiniame kelyje stovėjo apie 500 tūkst. žmonių, o dar 300 tūkst. akcijos dalyvių stovėjo išsirikiavę kelio atšakose.

Baltijos kelią organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis bei Latvijos ir Estijos liaudies frontai. Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius, kuriam vadovauja Sąjūdžio metraštininke vadinama Angonita Rupšytė, surinko daug medžiagos apie Baltijos kelio organizavimą. Šio kelio rengime iš Lietuvos pusės aktyviai dalyvavo šviesios atminties filosofas, būsimas signataras Romualdas Ozolas, būsimi signatarai Algimantas Norvilas, Aleksandras Abišala, Egidijus Klumbys ir Vilniaus sąjūdžio koordinacinės tarybos narys, vėliau Seimo nariu tapęs Arūnas Grumadas.

Akcijos tikslas - pažymėti Sovietų sąjungos ir nacistinės Vokietijos užsienio ministrų Viačeslavo Molotovo ir Joachimo fon Ribentropo 1939 m rugpjūčio 23 d. pasirašytų slaptųjų protokolų 50-metį. Remiantis šiais protokolais, SSSR ir Vokietija taip pasidalino Europą, kad trijų nepriklausomų Baltijos valstybių neliko. Lietuva iš pradžių dar be Užnemunės, tai yra, Nemuno kairiojo kranto, atiteko Sovietų Sąjungai. O pastarajai 1941 m. sausio 10 d. sumokėjus Vokietijai 7 500 000 aukso dolerių, sovietams buvo perduota ir Užnemunė.

Tad Baltijos kelias turėjo parodyti, kad Lietuva, Latvija ir Estija žino, kad buvo prijungtos prie Sovietų Sąjungos ne savo noru, bet slaptu Kremliaus ir Berlyno susitarimu. Todėl reikalauja pripažinti šiuos protokolus neteisėtais ir taip atgauti savo valstybių nepriklausomybę.

Vienam žmogui - 80-100 cm kelio

Baltijos kelias tapo savotišku Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų referendumu. Žmonės parodė, kad jie palaiko savo SSSR liaudies Tarybos deputatus, pasisakančius už Baltijos valstybių išstojimą iš Sovietų Sąjungos. Žmonės stovėjo Baltijos kelio dešinėje pusėje, kad būtų simboliškai veidais atsisukę į Vakarus ir nusisukę nuo Rytų.

Didžiulei akcijai surengti prireikė daug organizacinių sugebėjimų. Veiksmų koordinacija buvo palaikoma radijo ryšiu, Baltijos keliui talkino ir tuometinė kelių milicija. Buvo apskaičiuota, jog 1 km atkarpoje turi tilpti apie 1,5 tūkst. žmonių. Tad vienam akcijos dalyviui teko apie 80 cm kelio. Vilniaus miestui reikėjo užimti 37 km, Kauno miestui ir rajonui - 20 km, Klaipėdai ir rajonui - 8 km, Ukmergei - 7 km, Panevėžiui - 5 km, Šiauliams ir Jonavai - po 4 km. Savo kelio ruožus praktiškai gavo visi Lietuvos miestai bei miesteliai. Pvz., Biržams teko paskutiniai 5 km iki Latvijos sienos.

Iš pradžių norėta pradėti Baltijos kelią ne nuo Vilniaus, bet nuo Varšuvos, tačiau to plano atsisakyta, nes Lenkiją nuo Lietuvos skyrė ypatingai saugoma išorinė Sovietų Sąjungos siena. Tiesa, Baltijos kelyje stovėjo ir lenkai bei kiti Lietuvoje gyvenančių tautų atstovai.

Tai buvo euforija

Visuomenininkas Valdas VIŽINIS stovėjo Baltijos kelyje netoli Lentvario. Tada V.Vižiniui, turėjusiam sceninį - Vižo slapyvardį, tebuvo 28 metai.

„Atsimenu, - pasakoja V.Vižinis, - kad atsivežiau kartu ir savo mažėlį sūnų Julių. Jau tuomet turėjau mėlynus „Žigulius", kuriais važiavome mes ir mūsų gerų pažįstamų šeima. Važiavome nuo Vilniaus ir kažkur atsistojome prieš Lentvarį. Buvome nusprendę, kad ten neužteks žmonių, bus tarpas ir mes turėsime jį užpildyti. Bet kai atsistojome, tai šalia ėmė žmonės tik stot, stot - ir neliko jokio tuščio tarpo.

Štai tokie mano atsiminimai - lėktuvai skrendantys, gėles mėtantys ir daug žmonių, sustojusių ir vienoje kelio juostoje, ir kitoje, ir pravažiuojančios mašinos, mygiančios garso signalus. Tai iš tikrųjų buvo euforijos jausmas.

Čia vieni rašo, kad buvo vienybės jausmas, bet aš net nežinau, ar tai buvo vienybė. Tai buvo kažkoks susijungimas su lietuvių būtimi, ar kažkas tokio. Aš net nežinau, ar tai galime pavadinti vienybės jausmu. O jeigu nefilosofiškai mąstant, tai buvo iš tikrųjų labai didelis įvykis ir politine prasme, ir Tautos sužadinimo prasme, ir savivokos prasme. Filosofas Arvydas Šliogeris, ko gero, susietų šį reiškinį su Anapusybe, su Tautos būties reiškimusi.

Ar būtų galima Baltijos kelią pakartoti? Aš nežinau, ar dabar yra tokios sąlygos, kokios buvo tada, prieš 35 metus. Jeigu būtų tokios pačios sąlygos, tai, be abejo, Baltijos kelias įvyktų. Bet dabar mes gyvename visiškai kitokiame pasaulyje ir reikėtų labai rimtų priežasčių, kad vėl Baltijos kelyje sustotume. Nors, antra vertus, mini Baltijos kelias gal ir galėtų įvykti, kai knieti protestuoti prieš mūsų visiškai dvejetukininkę valdžią ar protestuoti prieš įvykius, kurie vyksta pasaulyje ir kurie bando mus ištrinti iš pasaulio žemėlapio. Matyt, mini Baltijos kelias jau įmanomas, o dėl maksi Baltijos kelio dar tokios pajautos nėra.

O tada, kai stovėjome Baltijoje kelyje, buvo ne tik vilčių, bet ir nerimo. Juk nežinojome, kas bus toliau. Mes rodėme savo drąsą prieš tą nerimą, prieš tą nežinomą, atidundantį pasaulį, kurio mes tada dar nepažinojome, nežinojome, kaip jis atrodo. Tik jautėme kažkokį savo tuometinių gyvenimų beviltiškumą, kuris tvyrojo aplinkui ir stovėdami Baltijos kelyje bandėme tam beviltiškumui bent iš dalis priešintis."

Negalvojome apie riziką

Ilgametis Kauno apskrities aviacijos sporto klubo vadovas, lakūnas Petras BĖTA prieš 35 metus dirbo aviacijos paslaugas teikiančiame kooperatyve „Aviapaslauga".

Būtent į šį kooperatyvą kreipėsi vienas Baltijos kelio organizatorių, A.Grumadas. Organizatoriai norėjo, kad P.Bėta bei jo kolegos iš lėktuvų išmėtytų Baltijos kelyje gėlių puokšteles. P.Bėta nebuvo sąjūdietis, bet Baltijos kelio idėjai nuoširdžiai pritarė. Nors ir žinojo, kad gali prarasti piloto licenciją, sugadinti savo karjerą. O tai jaunuoliui, pradėjusiam skraidyti tuoj po mokyklos baigimo, būtų buvę labai skaudu.

Tiesa, iš pradžių tikėtasi, jog gėles barstys sportiniai lėktuvai „Vilga". Tačiau tuometinis DOSAAF (Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) vadovas, generolas majoras Ginutis Taurinskas uždraudė visiems aerosporto klubų pilotams tą dieną iš viso pakilti į orą.

„Ar bijojau? Na, matot, jeigu tau baisu, tai tada nieko negali daryti, - paaiškino P.Bėta, tik prieš kelis metus nustojęs skraidyti. - O jei nekreipi dėmesio į visokius baisumus, tai iškart darai. Tokia mano nuostata.

Negalvojome apie riziką, buvome žymiai jaunesni, o dabar, kai esu vyresnis, irgi nebijočiau, taip pat elgčiausi. Dabar iš viso nėra, ko bijoti. Aišku, ėmėmės kai kurių atsargumo priemonių. Mes kooperatyvo vardu, kaip įprasta pateikėme paraiškas ir užsiprašėme skrydžiams leidimą ir jį gavome. Leidimų dalintojai paprasčiausiai apsižioplino. Jų sąrašuose tomis dienomis buvo įrašyta neduoti leidimo skristi sportinei aviacijai, o taip vadinamame „Aeroflote" ir taip tarnavo tik rusai kariškiai. O kooperatyvas į tą sąrašą įtrauktas nebuvo, tai taip ir praslydome. Paskui bandė mus prigriebti, kad esą mes skridome virš Baltijos kelio nelegaliai. Įdomiausia, jog niekas iš Baltijos kelią organizavusios A.Grumado komandos neišplepėjo, kad mes skrisime. Jei bent vienas būtų išsiplepėjęs, mūsų akcija nebūtų pavykusi.

Skridome dviem lėktuvais AN-2, populiariai vadinamais „kukurūznikais". Skridau su Vytautu Tamošiūnu ir savo žmona Irena. Ji - anglų kalbos mokytoja, vertėja. Manėme, kad gal teks kalbėtis su užsienio žurnalistais, tačiau neteko. Pakilome iš skirtingų aerodromų, kad jeigu užblokuotų vieną lėktuvą, tai kitas vis vien galėtų skristi.

Kiek kainuos degalai, niekas neskaičiavo, ne tas tada rūpėjo.

Mes buvome į Prienų rajono Pociūnų aerodromą parsivarę savo kooperatyvo lėktuvą, ten žinojome, kad neužblokuos, nes ir blokuojant, vis vien yra kaip iš Pociūnų išskristi. Tad išskridę iš Pociūnų nusileidome Kauno Aleksoto aerodrome, čia prie mūsų turėjo kauniečiai sąjūdiečiai privažiuoti, gėlių puokštes atvežti, taip pat ir vilniečiai, bet pastarieji kelyje užstrigo.

O kitą lėktuvą išleidome į Taujėnus, kurie yra maždaug pusiaukelėje tarp Ukmergės ir Vilniaus. Į Aleksotą atvažiavo trys sunkvežimiai su gėlėmis. Kiekviename sunkvežimyje - po 3-4 tonos gėlių. Sunešė tas gėles žmonės po vieną puokštelę, prie kurių buvo pririšti atvirukai su linkėjimais Lietuvai tapti laisva. Buvo didžiuliai kiekiai tų gėlių surišta... Ne glėbiai buvo, bet trys pilni sunkvežimiai! Nes žmonės tikėjo, ėjo, darė - toks buvo pakilimas visiems. Ne tik mums, bet visiems Baltijos kelio dalyviams. Tik mes tą nuostabų Baltijos kelio vaizdą matėme iš aukščiau.

Mes papuošėme Baltijos kelią, kai žmonėms iš lėktuvo pasipylė gėlės prie kojų. Tai didžiulis įspūdis. Juk žmonės, stovėdami Baltijos kelyje, matė tik artimiausius kaimynus, o čia staiga atskrenda lėktuvas ir gėlės krenta iš dangaus! Tie, kurie žmones persekioja, jie gėlių nemėgsta, jie kitokius daiktus mėtytų.

Mano žmonai, kaip minėjau, vertėjauti neteko, bet ji padėjo gėles į lėktuvą sukrauti ir mėtyti. Tik vėliau pajuto, kad jos rankos nuo rožių spyglių kruvinos, o tada nieko nejautė, nors ne mažiau kaip dvi tonos gėlių pro jos rankas praėjo.

Ir dabar, be abejo, visa tai pakartotume. Kilniems dalykams žmonės ryžtųsi. Žinau, kad ir ant žemės žmonės labai tvarkingai į Baltijos kelią važiavo, jokie automobiliai nesusidūrė, korektiškai vairuotojai elgėsi, nors ir spūstys buvo. O tie, kurie galėjo Baltijos keliu piktintis, tie į Baltijos kelią juk nevažiavo.

Tiesa, po Baltijos kelio vis vien teko apsilankyti KGB rūmuose, mane gąsdino, kad skridau nelegaliai, kad padariau nusikaltimą pagal TSRS įstatymus, o tai yra baudžiamasis dalykas. Jie tuose KGB rūmuose turėjo dar vieną „įstatymą" - rūsyje, savo „sanatoriją", kur žmonės buvo kankinami. Bet 1989 metais tie rūmai jau buvo pasilpę.

Klausė manęs, kodėl žmona skrido, kam vertėjavo. Atsakiau, kad tik gėles mėtė. Klausė, kas Baltijos kelią filmavo, kaip ta filmuota medžiaga pateko į užsienį. Atsakiau, kad tai jų reikalas išsiaiškinti, kas filmavo, nes aš nefilmavau. Kas filmavo, to ir klauskite. Kai pradėjo kabinėtis, apie tai sužinojo Sąjūdžio Kauno skyrius, pakvietė mane smulkiau papasakoti. Papasakojau labai glaustai, bet kai mane vėl pakvietė į KGB, jau ėmė atsiprašinėti. Esą kodėl jūs mus apšmeižėte, kai mes jums tik gero norėjome. O aš žinau, kokio „gero" jie norėjo. Pasakiau - ačiū jums už tą „gera".

Dabar tiek žmonių nesusirinktų

Signataras, o tuo metu dar jaunas neurochirurgas, bene aktyviausio už Lietuvos nepriklausomybę pasisakančio Kauno sąjūdžio atstovas Egidijus KLUMBYS buvo vienas iš Baltijos kelio organizatorių.

„Aš stovėjau Ukmergės-Panevėžio atkarpoje, ties sankryža į Šilus, - prisiminė E.Klumbys, - Žmonių buvo pilna. Man iš dešinės stovėjo būsimas signataras Česlovas Vytautas Stankevičius, o iš kairės - būsimas signataras Algirdas Saudargas. Toje vietoje stovėjo visas Sąjūdžio Kauno skyrius.

Atvažiavome savo automobiliais iš Vilniaus, tiesiai po Sąjūdžio Seimo posėdžio. Pravažiavimo problemų nebuvo, tačiau mano šeima bandė važiuoti į Baltijos kelią iš Kauno, bet tik iki Karmėlavos nuvažiavo, nes kelias buvo važiuojančių tiesiog užkištas. Teko šeimai stovėti Baltijos kelio atšakoje.

Žmonių aktyvumas tą dieną buvo tiesiog „nesvietiškas". Man tai pats gražiausias epizodas iš viso to istorinio laiko. Ir diena buvo nepaprastai graži, saulėta vasaros diena, ir vienybė didžiulė.

Dabar žmonės į tokį Baltijos kelią jau nesusirinktų. Dėl ko? Dėl to, kad Dieve mano, po visų šitų dalykų su dvaru Graikijos saloje, po viso to kalbėjimo apie karą - visa tai tiesiog vimdo.

Mes, Kauno sąjūdiečiai, vėliau tapę Tautos pažangos frakcija ir partija, buvome patys aktyviausi, tačiau „nugesinti", nes neatitikome „barzdelės" interesų. Kauno sąjūdiečiai pasižymėjo ypatingu aktyvumu, iš principo buvo smogiamoji Sąjūdžio jėga, o Tautos pažangos partija buvo jos viršūnė. Bet taip viskas buvo sudėliota, kad dabar KGB žiedas valdo Lietuvą, nors tiek žmonių Baltijos kelyje buvo ir ne to tikėjosi."

Istorinė reikšmė

Baltijos kelias sulaukė didžiulio atgarsio bei palaikymo Vakarų spaudoje. O Sovietų sąjungos komunistų partijos Centro komitetas tik po trijų dienų išplatino pareiškimą, kuriame pareiškė, jog „nueita per toli", „nacionalistinė isterija", „žmonės turi žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai".

Tačiau ledai jau buvo pajudėję. 1989 m. gruodžio 24 d, per katalikų Kūčias, SSRS antrasis liaudies deputatų suvažiavimas paskelbė Molotovo-Ribentropo slaptuosius protokolus teisiškai negaliojančiais. Už balsavo 1435 deputatai, prieš - 251 ir dar 200 susilaikė. Bet nepaisant atvirų Sovietų sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo grasinimų, Lietuva, o po jos ir Latvija bei Estija 1990-aisiais paskelbė atkūrusios savo nepriklausomybę.

Vito Tomkaus trigrašis: Nenoriu pritarti kauniečiui Klumbiui, pirmam iš mūsų TSRS deputatų delegacijos Maskvoje demonstratyviai atsisakiusiam raudono mandato, kuris teigia, kad dar kartą Lietuvos žmonės į "Baltijos kelią" nebeišeitų. Mano galva, viskas priklauso nuo valdžios, kuri žmones pati į gatves išveda arba per jėgą išvaro. Juk trūksta tiek nedaug, kad mums kantrybė trūktų: Bažnyčia jau sutrypta ir paniekinta, o jos tarnai "pedofilais" išvadinti; Švietimas - tamsoje, nes ne tik mokytojų, bet jau ir vadovėlių trūksta; ligoninės vis dažniau atlieka morgo funkcijas, o Lietuva, kaip sako mūsų valdžia, jau seniai nebe lietuvių. Belieka mūsų mišrūnų valdžiai pagaliau pasiryžti ir konkrečiai įvardinti, kam, jei ne mums, lietuviams, šiandien priklauso ar rytoj priklausys mūsų protėvių žemelė ir vėl kaip senais gerais Sąjūdžio laikais Lietuviai masiškai pasipils į gatves. Tik įtariu, ne su dalgiais ir šakėmis, o su turistų kuprinėmis ir "čemodanais". Tad toks mums gresia naujas "Baltijos kelias"... Be Baltijos!