Socialiniuose tinkluose didelio dėmesio sulaukė platinamas vaizdo įrašas, kuriame žinomas pranciškonas brolis Astijus Kungys per pamokslą kritikuoja poetą Justiną Marcinkevičių ir neigiamai atsiliepia apie jo trilogijos kūrinius „Mindaugą" ir „Mažvydą". Komentaruose internautai stebisi tokiu „išpuoliu", svarsto, kas galėjo užsakyti naują puolimą. O dalis tiesiog netiki, kad įrašas tikras - gal kažkas suklastojo pranciškono žodžius?
„Šlykščiausi kūriniai"
Štai ištrauka iš pamokslo, kurį bažnyčioje tikintiesiems sako brolis Astijus:
„...kalbu apie Justiną Marcinkevičių. Užsigavot? Užsigavot? Tas, kuris buvo vienas iš pirmųjų, kaip čia pasakius, Lietuvos dvasios - tos dvasios, kuria tauta pulsavo, naikintojų. Jis turėjo kitą Lietuvą - Stalino, Paleckio, Antano Sniečkaus, Suslovo Lietuvą. Jis parašė baisiausius, šlykščiausius kūrinius. Antikrikščioniškus, antilietuviškus kūrinius. Jis parašė tokį, aš nežinau, tokį šlykštų kūrinį kaip „Mindaugas". Kurį kiekvieną liepos šeštą dieną minime ir mes visi sakome „ohooo!". Ateistinį kūrinį, parašytą 1968 metais, buldozerinio ateizmo laikais, kuris niekino Bažnyčią.
(...) Jis parašė ateistinį kūrinį „Mažvydą" - apie liuteronų pastorių, kuris parašė pirmąjį Lietuvos „Katekizmą". Ir taip šlykščiai, rafinuotai iš pastoriaus padaryti tokį kovojantį už proletariatą žmogų. Už valstiečius, būrus."
Just.Marcinkevičiaus Lietuva
„Vakaro žinioms" susisiekus su broliu Astijumi ir paklausus, ar šis vaizdo įrašas nėra sufabrikuotas, vienuolis atsakė:
„Aš, mažulėle, nežinau. Aš net nemačiau to įrašo".
Tačiau vis vien pripažino, jog tai jo, Astijaus Kungio, mintys.
„Noriu žmonėse tokio truputį kritinio mąstymo, - bandė paaiškinti brolis Astijus, - nes mes viską taip suplakame į vieną vietą ir neįvertiname istorinių aplinkybių, kuriomis tuo metu žmonės reiškėsi okupacijos metais. Čia, matote, skirta žmonėms, kurie nepažįsta istorijos, negyveno tarybinio ateistinio bolševizmo laikais.
Aš vertinu Just.Marcinkevičių iš savo prizmės, iš savo minimum 600 metų Lietuvos krikščionybės istorijos. Tai yra mano Lietuva. Tai yra Vytauto Didžiojo, tai yra Jono Karolio Chodkevičiaus, tai yra mūsų sukilėlių, mūsų partizanų Lietuva.
O Just.Marcinkevičiaus Lietuva yra Tarybų Lietuva. Tai yra Stalino, Paleckio, Antano Sniečkaus, Suslovo Lietuva. Ir žmogus turi pasirinkti savo Lietuvos suvokimą. Just.Marcinkevičius nuoširdžiai ir nuosekliai vykdė okupacinės valdžios politiką, nes pagrindinis dalykas, jeigu kalbėtume trumpai, pačiu paviršiumi, kas vyko žlugus Lietuvos partizaniniam judėjimui apie 1953 metus, buvo direktyva veikti prieš katalikų Bažnyčią. Nes vieninteliai, kurie priešinosi okupacinei valdžiai po partizanų sunaikinimo, buvo katalikų Bažnyčia ir mūsų tautos krikščioniškasis tikėjimas. Reikėjo visais įmanomais būdais išmušti krikščionybę, iškelti į pirmą vietą pagonybę. Tam pasitarnavo opera „Pilėnai" (1955 m). Tas pačias Maskvos ir MGB direktyvas vykdė ir Just.Marcinkevičiaus trilogija.
Aš irgi Sąjūdžio metais kartojau su „Mažvydu" „Lie-tu-va!", bet, pasirodo, tai yra ne mano, bet Marcinkevičiaus Lietuva.
Aš negaliu kalbėti apie asmenybę, kas buvo po to, kai žlugo jo tikėjimas šviesiu rytojum, jo tikėjimas Tarybų Lietuva, bet žmogus padarė sąžinės aktą. Aš nenoriu kalbėti apie jo gyvenimo paskutinius metus, bet man norisi to kritinio mąstymo. Žmonės yra kaip akli, tęsdami sovietinės okupacinės valdžios politiką.
Just.Marcinkevičius atliko tą vaidmenį, kurį reikalavo atlikti sovietinė komunistų partija ir ypač ateistinis aparatas. Jis elgėsi kaip įsitikinęs ateistas. Jis netgi Kunigų seminarijoje lankėsi be jokios prievartos. Tiesiog žiūrėjo į klierikus 1978 metais, po visų parašytų trilogijos kūrinių. Ir jis sakė kunigams: „Vyrai, ką jūs čia veikiate? Eikite dirbti Tarybų Lietuvai".
Ir natūralu, kad žmogus, pamatęs, kad tikėjo melu, kad tikėjo visa ta sovietine propaganda, paskutiniais gyvenimo metais nuleidęs galvą stovėjo Sąjūdžio suvažiavime. Tai apie tuos paskutinius jo metus galiu pasakyti: „Sveikinu, Justinai, kad pagaliau tu viso to atsikratei".
Ginčijamės dėl paminklų Just.Marcinkevičiui, Petrui Cvirkai, bet pamirštame didžiuosius savo kūrėjus - Alfonsą Nyką-Niliūną, Kazį Bradūną. Tai yra gėda. Džiaugiuosi, kad mano pasisakymas sukėlė diskusijas."
Kritikuoja tie, kas niekuo nerizikavo
Pranciškonas, disidentas Julius SASNAUSKAS patikino, jog brolis Astijus - geras, bet labai emocingas žmogus ir lengvai pagauna kokią nors vieną mintį. Labai už jos, gal kažkieno įteigtos, užsikabina ir jautriai sureaguoja į viską.
J.Sasnauskas prisipažino, kad Just.Marcinkevičiaus trilogija, skaityta mokykloje, nebuvo paties mėgiamiausi kūriniai:
„Labiau patiko Just.Marcinkevičiaus baladžių poema „Devyni broliai: „Tėvyne, tu mano Tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini? Kodėl tu draskai man krūtinę?"
„Devyni broliai" man buvo labai prie širdies. Mes tą poemą labai vertinome ir per disidentinį laikotarpį. Na, kritikavo tą Marcinkevičiaus trilogiją disidentai, ir Antanas Terleckas kritikavo, kad su istorine tiesa prasižengta. Bet aš nežinau, juk tiek daug laiko praėjo. Ar tinka po mirties kritikuoti? Man tai nepatinka.
Sakau, galima įvairiai žiūrėti ir traktuoti kūrinius - ir vienaip ir kitaip, bet jo kūriniai tam tikrą įtaką vis vien padarė. Niekas negali to paneigti. Aš neturiu jam jokių priekaištų, nes žmogus buvo labai talentingas. Taip, jis buvo pasiekęs aukštumas tarybinėje literatūroje ir jam daug kas buvo leidžiama daryti. Tai suprantama. Bet po kurio laiko visa tai numesti, paniekinti - šitas dalykas man nesuprantamas ir nepriimtinas. Ir tai daro žmonės, kurie sovietmečiu niekuo nerizikavo ir dabar vertina per atstumą.
Kita vertus, nereikia bijoti diskusijų. Aš pats kažkada labai kategoriškai kalbėjau, kad Just.Marcinkevičius neatgailavo, bet man vienas žmogus pasakė: „O koks tavo reikalas - atgailavo ar ne?" Ir aš su tuo sutinku. Koks mano reikalas lįsti į žmogaus sielą? Aš neįlįsiu į ją niekada. Aš apie kūrinius galiu kalbėti, bet į žmogaus sielą neįlįsiu. Tai ką? Neatleisime 80 metų kaip Salomėjai Nėriai? Tai yra nesąmonė."
Komentuoja kunigas disidentas Robertas GRIGAS:
„Mindaugas", „Mažvydas", „Katedra" yra patriotiniai ir, beje, Dievo/Tikėjimo klausimą aktualizuojantys kūriniai. Ir pašiepiama, kritikuojama juose ne tikėjimas ar Bažnyčia kaip tokie, o Bažnyčios ydos (kurias ir šiandien pati Bažnyčia pripažįsta ir už kurias atsiprašo - kaip, pvz., kryžiaus karai.
„Mindaugas" nepažemina Lietuvos karaliaus, o kaip tik išryškina jo, valdovo ir žmogaus, dramą, gilią ir aktualią visų laikų lyderiams. Antraip reikėtų manyti, kad Šekspyras pažemino savo herojų prototipus, iškeldamas jų vidinius prieštaravimus. Tai visiškas nonsensas.
„Mažvydas" nesumenkino dvasinio pašaukimo bendruomenėje, o sovietinio ateizmo laikais (!) scenoje jį išaukština kaip aukštesnių dvasinių vertybių ir tautinės kultūros nešėją. Just.Marcinkevičiaus dramoje kunigo Mažvydo globojami vargšai gieda: „Žiūrėk tiktai ant pareigos,/Nepaisyk meilės ar ligos,/Stovėk lig pabaigos!" Kažin, ar sovietmečio Kunigų seminarijos profesoriai klierikams kažką labiau įkvepiančio galėjo pasakyti?
Ar brolis Astijus skaitė, ar matė tuos Justino kūrinius scenoje?
Kitas sunkiai suvokiamas teiginys, kad Just.Marcinkevičius gynęs Lenino-Stalino valstybę, o ne tikrąją Lietuvą. Tai sakoma apie žmogų, kuris kelis dešimtmečius savo bendražmogiškai gilia ir prolietuviška poezija budino, skaidrino Tautos dvasią, kuris buvo vienas ryškiausių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, kreipęs jos mintį taikaus politinio, kultūrinio pasipriešinimo vaga, kuris nepaprasto liūdesio ir vilties žodžiais palydėjo į Antakalnį Sausio 13-osios žuvusius.
Broliai kunigai, ir kas jums kartais užplaukia - taip drumzlinai apie gerus ir gražius žmones nukalbėti?
Galiu tik priminti broliui Astijui, kad okupacijos metais prie Kryžių kalno pagrindinio tako slapta pastatyto Rūpintojėlio papėdėje iškirstos Justino eilės: „Ašara Dievo aky,/Lietuva, ką tu veiki?" Tai anuomet kovojusios Tautos įvertinimas Poetui. Ir atsakas jo šiandieniniams puolėjams.
O mūsų kokius žodžius kur nors, kada nors išsaugos dėkinga tautiečių atmintis?