3 nuotr.Eksportuoti savo produkciją į Europos Sąjungą ir kitas pasaulio šalis - daugelio valstybių noras, tačiau tą padaryti ne taip paprasta dėl esančių reikalavimų. Į pažangą besiorientuojančios valstybės nori būti nepriklausomos, nori gyventi ir prekiauti, - sako sėkmingą tarptautinę karjerą padaręs Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos ekspertas Jonas MILIUS.
Primename, kad Jonas Milius Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovu buvo nuo 2010 iki 2016 metų. 2016-aisiais buvo atleistas iš einamų pareigų. Konstitucinis Teismas 2018 metais paskelbė, kad Vyriausybės nutarimas, pagal kurį J.Milius neteko VMVT vadovo posto, Konstitucijai neprieštarauja.
J.Miliui teisėsauga buvo pareiškusi įtarimus piktnaudžiaujant tarnyba ir klastojant dokumentus. Specialiųjų tyrimų tarnyba tyrė įtarimus, kad Kauno bendrovė „Judex", gaminanti šaldytus maisto produktus, per Seimo narį Petrą Gražulį norėjo paveikti VMVT, kad tarnyba už pažeidimus neskirtų nuobaudų.
2019 metų birželį Generalinė prokuratūra nutraukė tyrimą J.Miliaus atžvilgiu.
- Jau nemažai metų praėjo po jus lydėjusio vadinamojo koldūnų skandalo, kaip gyvenate dabar?
- Tai buvo labai gėdingas įvykis, žmonės, kurie sukūrė tą istoriją, turėtų bijoti prie švento Petro vartų patekti. Ant tuščios vietos sukurta istorija verta gero romano. Nenoriu aš ta tema kalbėti, nes man gėda ir gaila tų žmonių, kurie tą darė. Kai politika yra aukščiau teisės, yra baisu.
Matyt, ten, iš dangaus, man padėjo, kad galiu gyventi geriau. Man paskambino Ukrainos prezidento patarėjas ir pakvietė dirbti į Ukrainą. Bet kol tęsėsi tos nesąmonės, negalėjau pasaulio ekspertu dirbti, nes nuvažiuoji į bet kurią pasaulio šalį, ir turi būti žmogus be priekaištų, o kai apie tave kiekvieną dieną rašo spauda...
Kai nepasitvirtino visi reikalai, kas buvo aišku pirmą sekundę ir minutę, tada pradėjau dirbti pasaulio ekspertu. Ukrainai aš labai daug padėjau, manęs prašė paruošti įmones pagal visus Europos reikalavimus, kad jie galėtų prekiauti Europoje ir bendrai pasaulyje. Daugiausia kalbu apie paukštininkystės sektorių, daug dirbau ir dirbu iki šiol, aišku, atlyginimo neimu, nes kaip gali imti atlyginimą, kai karas? Ir dabar mes su jais (Ukrainos atstovais, - aut. past.) susitinkame tai Paryžiuje, tai Briuselyje dėl naujų rinkų, reikalavimų, konsultuoju. Tikrai daug padedu, nuo karo pradžios, kiekvieną gegužę, vyksta 183 valstybių susitikimai, kalbame apie rinkų atidarymą ir kitus dalykus.
- Tai Ukraina jus „pagriebė", kai netekote posto VMVT?
- Taip, ir labai sėkmingai. Mes bendradarbiavome, atidarėme kartu vieną įmonę Slovakijoje, daug Ukrainos įmonių gavo europinius numerius, kad būtų galima eksportuoti į ES. Šiuo metu Ukraina daug eksportuoja, nes atitinka europinius reikalavimus. Mes jau ir Afrikoje buvome, buvau suorganizavęs susitikimą su Senegalo prezidentu, bet koronavirusas daug patrukdė, sustojo tie skraidymai.
- Papasakokite daugiau apie Pasaulio gyvūnų sveikatos organizaciją.
- Ji įkurta 1924 metais, šiuo metu organizacijoje yra 183 šalys. Būstinė įsikūrusi Paryžiuje, netoli Eliziejaus laukų. Kolegos labai draugiški. Žinoma, pagrindinė organizacijos misija - gyvūnų sveikatos gerinimas, juk žinome, kad tarp šalių vyksta didelė prekyba tiek gyvais gyvūnais, tiek produktais. Mes stengiamės, kad nebūtų pernešamos ligos iš vienos valstybės į kitą, juk žinoma, kad ligos neturi sienų.
Prieš du mėnesius man teko būti misijoje Kirgizstane, kur auginama labai daug žuvų. Ten žmonės labai nori prekiauti su kitomis šalimis, ir Europos Sąjungos. Šalis nori būti nepriklausoma nuo kelių valstybių. Žinote, šaliai sudėtinga, bet žmonės ten labai stengiasi. Žuvys auginamos kalnuose 2,5-3 km aukštyje. Yra upėse labai gražiai įrengtos žuvų fermos. Ten švarus ir skaidrus vanduo. Žinoma, aktualu, kokiais pašarais šeriamos žuvys. Kokie likučiai gali būti, ar antibiotikų, ar kitų medžiagų... Jie perka visus pašarus iš ES. Daugiausia perka iš Italijos. Ir vakcinacijos atliekamos iš europinių vakcinų. Aišku, ten yra daug techninių, laboratorinių dalykų, kuriems trūksta pinigų ir daug dar nepadaryta. Kirgizstanui dar reikia daug pasitempti, kad galėtų eksportuoti į kitas valstybes. Mes viską surašome, jie gauna iš Pasaulio banko, kitų organizacijų pagalbą ir einama į priekį.
Nuvažiavęs į šalį įvertini viską - žmogiškuosius, finansinius, techninius resursus; veterinarijos gydytojų paruošimą, jų kompetenciją ir santykį su gyvūnų laikytojais, organizacijomis. Labai svarbu laboratorinės ištyrimo galimybės. Svarbu įvertinti išorės faktorius, kas paveiktų gyvūnų sveikatą. Yra net psichologinių vertinimų.
Man jau teko būti 15-oje pasaulio misijų. Kartais tenka būti ilgiau nei 20 dienų, jeigu didelė valstybė, pavyzdžiui, Mongolija, kol pravažiuoji. Aišku, tai nėra lengvas darbas, bet įdomus. Dalyvauja kolegos iš kitų šalių, pastarojoje misijoje buvo kolega profesorius iš Australijos, kolega iš Čilės. Tarptautinis bendravimas labai skatina.
Žinoma, buvusių sovietinių šalių problemos yra pažįstamos. Jos nori būti nepriklausomos, nori gyventi ir nori prekiauti su kitomis šalimis. Kai dar buvau VMVT vadovu, per metus pas mus atvažiuodavo apie 20 valstybių mokytis, nes buvome kaip pavyzdinė tarnyba. Turėjome ką parodyti, mūsų instituto laboratorija buvo vertinama. Taip kad kompetencijos netrūko, netrūksta.
- Maisto kokybė, kur link ji eina?
- Ji labai pramonėja įvairiose šalyse. O mums reiktų pasimokyti iš Skandinavijos. Turi būti nacionalinė žemės ūkio politika, kurios neliestų politikai. Vis dar nesugebame normaliu maistu pamaitinti vaikų darželiuose ir mokyklose. Čia normalu? Tai liūdna.
- Kokia situacija dėl taršos ir jos įtakos maisto produktams?
- ES dėka daug padaryta, atsirado valymo įrenginiai, nebėra taip, kaip tarybiniais laikais, kai tekėdavo iš gamyklų į upę. Į Nemuną iš gamyklų bėgdavo, aišku, mes neturėjome tokios aktyvios pramonės, kaip Senosios Europos šalys. Sunkieji metalai labai ilgam užteršia gamtą.
Man ir visai Europai kelia nerimą nelegalių pesticidų įvežimas į Europą, tikiu, kad ir į Lietuvą.
Aš išvis įsivaizduoju, kad mūsų šalyje turėjo būti auginama vien ekologinė produkcija. Bet per 35 metus nuolat keitėsi politika. Šiandien geriausiai gyvena grūdininkai. Bet jei grūdininkas pagamintų savo pašarą, išaugintų savo gyvulį, kurį parduotų ir mes maitintumės, tai ir būtų ta grandinė. Bet Lietuvoje kažkodėl neapsimoka nei pienas, nei mėsa.
Suomija, Danija, garantuoju, valgo viską savo 100-u procentu. Danijos pavyzdys man yra tas, kaip turėtume tvarkytis mes. Aišku, ten kiaulių pramonė išvystyta labai, gyventojai nebijo kiaulių kvapų. Jie labai daug parduoda kitoms valstybėms. Ir tuo užsiima ne valstybininkai, yra sukurta stipri žemės ūkio organizacija, 30 metų tie patys žmonės, aš juos visur sutinku pasaulyje. Jie yra tiesiog žemės ūkio lobistai. Tokį pavyzdį reiktų pasiimti ir Lietuvai. Kadais siūliau, bet kadangi politikai keičiasi, tai nestabilu.
Ar mes bendrai žinome, kokia mes šiandien esame valstybė? Ar žemės ūkio, pramonės, kas gali atsakyti į tą klausimą?
- Kas jūsų darbe geriausia?
- Čia nėra jokios politikos. Kai manęs paklausdavo, kokiai jūs partijai priklausote, atsakydavau, kad priklausau „veterinarijos partijai" (juokiasi). Aš labai gerai jaučiuosi. Tikrai gerai, nes galiu visiškai save realizuoti. Man niekas netrukdo.
