Buvo naktys Švento Jono

Dabar mūsų mintys vis apie Jonines. Jei galvojote ruoštis šiai šventei, nedelskite - pradėję dabar, dar suspėsite sukrauti laužą, vainikus nupinti ir svečius sukviesti. Tiesa, dar reikia Joninių dainas prisiminti, jų žodžius pasikartoti, apie papročius pasiskaityti. Juk šventė tik kartą metuose, kad ir kokios jos patirties turėtume, to gali nepakakti. Taigi... buvo naktys Švento Jono... dar apie šventą naktį, apie paparčio žiedą, apie...

Be to, nepamirškite (pasikartokite) visus būrimus, spėjimus, nes šią naktį jų daug ir jie skirti visiems galimiems atvejams. Ir nesakykite, kad Joninės - tik jaunų žmonių šventė. Ji - visų, ji - visiems.

Kaip žinote, Jonines dar vadina Rasomis, Rasos švente, kai kas - Kupolinėm... tiesa, į tai yra žiūrinčių kreivai, nes norintys suranda sąsajų su baltarusių (gudų) Janka Kupala - toje šaly šventę taip ir vadina (Janka Kupala), o ne Joninėmis. Jei šis vardas minimas ir pas mus, nieko keisto - juk mūsų protėviai kartu gyveno Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, vieni kitus pažinojo ir girdėjo.

Tačiau yra dar viena Kupolinių vesija, jų vardą kildinant iš augalo kūpolio. Jų šiuo metu žydi dvi rūšys, abi jos nėra retos ir gali būti pinamos į Joninių vainiką. Krūminis kūpolis labai spalvingas - jo žiedai geltoni, o viršutiniai lapai mėlyni - labai dažnai manoma, kad taip mėlynai šis augalas ir žydi. Pievinis kūpolis taip pat žydi geltonai, jo lapai žali. Kūpoliai dar įdomūs tuo, kad savo šaknimis „prikimba" prie kitų augalų ir iš jų siurbia maistą, o jų sėklas, suviliotos ypatingo kvapo, išnešioja (pasėja) skruzdėlės.

Vasaroje gyvename daugiau kaip vieną mėnesį. Gal net ilgiau. Mums neatrodo, kad vasara prailgo. Tačiau pati vasara atliko tiek daug savo darbų, kad su jais pirma laiko atsidūrė antroje savo pusėje. Augalų specialistai tvirtina, kad pagal žydėjimą, vegetaciją daug augalų jau kurį laiką gyvena liepos pabaigos nuotaikomis ir režimu. Gyvūnai taip paprastai reaguoti negali, bet ir jie yra grokai pasimetę ir daug ką daro visai nematydami savo rūšiai būdingų fenologinių ženklų.

Kokios vasaros šventės be vaišių? Kas yra tie gardėsiai, kuriais mus lepina vasara: vaisiai, uogos, galbūt - net pirmieji grybai. Vaisiai dar tik auga, o štai uogų jau turime. Pasižvalgykime po gamtos ir savo uogynus: štai pamiškėse, kalvelėse raudonuoja žemuogės, dabar yra jų sirpimo metas. Kinta laikai ir turime konstatuoti: žemuogiavimas yra visai pamirštas, atrodo, kad daugelis šių kvepiančių girios ir dirvonų uogų paragauja tik jas nusipirkę. Mums nelabai svarbu, kaip jos atsiranda ant mūsų stalo. Tačiau mes miškuose jau neberenkame mėlynių, bruknių, aviečių, ir valgomuosius sausmedžius (jų derėjimas jau baigėsi), trešnes, vyšnias, net braškes auginame anaiptol ne visi.

Daug svarbiau - šių uogų ir vaisių derėjimas, derlius, požiūris į jį (čia turima omenyje laukines „dovanas") ir mūsų polinkis dalintis. Taip taip - būtent daugelis uogų ir vaisių prisirpę, sunokę yra trumpaamžiai, todėl labai smagu jais dalintis su visais - padovanoti giminėms, kaimynams. O ką daryti, jei šie kaimynai - žvėrys ar paukščiai?

Žvėrys ir paukščiai savo vasaros racione deramą dėmesį skiria vaisiams ir tą daro net plėšrūs žvėrys (lapė, kiaunė, barsukas, vilkas) ar gyvalesiai, jauniklius tik vabzdžiais maitinantys paukščiai. Jiems tenka nemenka dalis žemuogių, vėliau - mėlynių, aviečių, sausmedžių, šeivamedžių vaisių.