Dabartiniai istorijos liliputai veltui šokinėja prieš K.Škirpą

Kas svarbiau? Teisės aktas, Vilniaus meras, kurio istorija ne po šimtmečio, bet jau po dvidešimtmečio neprisimins, ar ginti okupantų apšmeižtus, paniekintus, iš istorijos trinamus žmones? Iš tikrųjų dirbusius dėl nepriklausomos Lietuvos ir dėl jos rizikavusius? Bet veidmainystė mūsų valdžiai būdinga. Vieną dieną iškilmingai pamini Birželio 23-osios sukilimą, o kitą dieną jau skaldo šio sukilimo įkvėpėjo K.Škirpos atminimo lentą. Su kūju per veidą. Nokautas ne jam. Mums visiems. Mūsų Tautai.

Įsivaizduokime, jog išaiškėja, kad K.Škirpa buvo spalvis. Todėl pirmąjį garsų Lietuvos spalvį užsimanė pagerbti LGBT bendruomenė. Be leidimo. Nes labai užsinorėjo. Kas tada? Kokia būtų valdžios reakcija? Vilniaus merui Valdui Benkunskui būtų tirtėjusios kinkos. „Grindos" darbininkai nebūtų gavę nurodymo atminimo lentą nuimti. O jei būtų, kaip dabar, ne pagarbiai nuėmę, bet sudaužę lentą ir K.Škirpos veidą į šipulius, kauktų, pyktų, klyktų visas „pažangusis", „tolerantiškas" Vilnius. Pravardžiuotų policininkus vafliais. Na, tiesiog užsimosikuotų vaivorykštinėmis vėliavomis. Prieš policijos pareigūnų nosis. Ir policininkai tikrai nesielgtų taip brutaliai, kaip elgėsi ne su šios atminimo lentos gynėjais.

Panašiai brutaliai sovietiniai milicininkai elgdavosi su kauniečiais paaugliais, kai jie užsimanydavo kreida ant namo sienos nupiešti Gedimino stulpus. Bet tai yra mūsų Tautos tragedija. Savanoriško susinaikinimo pradžia. Jei Lietuvos policininkai griauna ant šaligatvio, sukinėja rankas jaunuoliams, ginantiems pirmojo Lietuvos savanorio, kario, diplomato atminimą. Tai iš tikrųjų tragedija. Bet „tiktokininkai" to nesupras.

Sunku tikėtis istorinės atminties iš „tiktokininkų", kuriems labiau rūpi įsiverti į nosį auskarą nei kažkoks Škirpa. Nei spalvis, nei influenceris. Juk kalbėti apie tautiškumą - taip nestilinga.

Mankurtai su LTSR istorijos vadovėliu

Taip pat sunku tikėtis istorinės atminties iš žmonių, kurie mokėsi iš Lietuvos TSR istorijos vadovėlio, kuriame buvo rašoma apie akmeninius kirvukus bei pirmykščių žmonių gyvenvietes dabartinės Lietuvos teritorijoje.

Paskui paminimas kryvis Lizdeika, Gedimino sapnas, o tada vos ne strimgalviais peršokama į lenininės „Iskros" kelią per Lietuvą, bolševikinį pogrindį. Neva veikusį vos ne kiekviename Lietuvos bažnytkaimyje ir vienkiemyje. Dar buvo galima sužinoti apie mūsų „išvadavimą" iš fašistinio Smetonos režimo ir vanagus iš anapus.

Tad ko iš mūsų norėti? Jei smegenys tiek metų buvo bombarduojamos apie netikrą Lietuvą, kurioje saugu buvo samprotauti tik apie krivį Lizdeiką.

Mums buvo įkalta, kad didieji Lietuvos patriotai buvo fašistai, nacionalistai, žudikai, niekšai. Neapdergtas turbūt liko tik Vincas Kudirka. Na, dar Jonas Basanavičius. Bet traktuotas tik kaip pasakų rinkėjas iš Ožkabalių kaimo. Kažkodėl nusibeldęs į Bulgariją.

Žmogus, kurį naciai uždarė lageryje

Kas buvo K.Škirpa? Profesionalus karininkas, kūręs nepriklausomos Lietuvos kariuomenę ir pats dalyvavęs mūšiuose su bermontininkais ir bolševikais. Nors abejoju, ar Vilniaus savivaldybėje bent pusė biurokratų žino, kas buvo bermontininkai. Kas dar buvo K.Škirpa? Lietuvos diplomatas, įkvėpęs lietuvius 1941 m. birželio 23-iąją su ginklu sukilti prieš okupantus. Ir manęs, kad pavyks susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę. Kad fašistinė Vokietija pripažins Lietuvos suverenitetą.

Taip, tarp tų žmonių, ryšinčių baltus raiščius, pasitaikė ir niekšų. Siaubingų niekšų. Prisiminkime birželio 27-osios žudynes „Lietūkio" garaže. Nes niekšų yra visose tautose. Vienos turėjo Lavrentijų Beriją, kitos turėjo Dušanskį, dar kitos - Mengelę, mes taip pat turėjome savų išsigimėlių. Niekšai išryškėja per revoliucijas, karus. Bet ši kalba ne apie lietuvį K.Škirpą.

Nes jei K.Škirpa iš tikrųjų būtų nusidėjęs žydų tautai, tikrai nebūtų iki mirties dirbęs Vašingtone, Kongreso bibliotekoje ir sulaukęs 84 metų. Būtų slapstęsis kur nors Pietų Amerikoje su svetima pavarde ir medžiojamas Zurofo.

Ir jei lietuvis K.Škirpa būtų buvęs nacis, Vokietijos naciai jo tikrai nebūtų laikę Vokietijoje namų arešte, neišleidę grįžti į Lietuvą, o galiausiai uždarę internuotųjų asmenų stovykloje, už spygliuotos vielos.

K.Škirpa buvo tas, kurį galiausiai vienodai būtų sunaikinę tiek naciai, tiek sovietai. Ištrynę iš mūsų atminties. Bet ir dabar tai vyksta! Kai kurie politikos liliputai net nejaučia, kad vis dar kalba okupantų klišėmis.

Atimk iš Tautos jos simbolius, apšmeižk jos iškiliausius žmones - ir Tauta savaime išnyks. Šiek tiek dar pasilaikiusi už karaliaus Mindaugo, o vėliau - tik už vaivorykštinio vėliavos koto.

Antisemitizmo apraiškos

Taip, K.Škirpos kalbose tikrai būta „antisemitizmo apraiškų". To nepaneigsi. Būta kalbų, inspiruotų nuoskaudos. Nes vėlgi žmogus yra tik žmogus. Linkęs sutapatinti saujelę niekšų su visa tauta.

Be to, jei žydė Sara Kupiškyje susipliektų su savo kaimyne Ona, kurios dailesnė „bliuska", jos įsikarščiavusios irgi apsidalintų antisemitizmo ir antilietuvizmo apraiškomis.

Jei imsime taip blusinėtis, antisemitizmo apraiškų galima rasti ir žydų klasiko Šolom Aleichemo knygose. Nes jis, pats būdamas žydas, kritikuoja savo tautiečius. Nes koks nors išpuikėlis ar snobas visose tautose panašūs.

Galų gale, dabar antisemitizmo apraiškų galima rasti kiekvienos palestinietės žodyne. O Norvegija, Airija, Ispanija, pripažįstančios Palestinos valstybę, matyt, irgi demonstruoja „antisemitizmo apraiškas"? Tik už apraiškas niekas nedaužo, neskaldo atminimo lentų. Ir nežemina, nesurakina kaip tų trijų jaunuolių. Tenorėjusių pagerbti pirmąjį Lietuvos savanorį.

Ar mes išliksime, taip save niekindami?

Kartais žmogaus organizmo imuninė sistema, skirta nugalėti svetimkūnius, išprotėja ir ima ryti ne bakterijas, virusus, bet savas sveikas ląsteles. Organizmas pats save naikina. Viena iš tokių autoimuninių ligų - raudonoji vilkligė. Matyt, taip dabar vyksta ir su mūsų Tauta. Ji jau neatpažįsta, kas tikra, o kas šmeižikų pateikta kaip neva faktas.

Ši Tauta, vis dar vadinama lietuvių Tauta, pati save naikina, griauna, šmeižia. Tik medicinoje šis reiškinys būtų pavadintas raudonąja vilklige. O istorijoje, kai praeis šimtas ar keli šimtai metų, bus kalbama, kad prie dabar jau visai nusekusios, užterštos balos, vadinamos Baltijos jūra, kadaise gyveno lietuvių tauta.

Tačiau dingo neatsilaikiusi prieš raudonąjį vilką. Pati susivalgė. Skaniai. Kvailai. Idiotiškai. Naiviai. Bailiai. Pasičepsėdama. Suvalgė save kaip šaltibarščius ar cepeliną.

Štai ir viskas, ponai ir ponios! Kam komedija, o kam ir tragedija baigta!