Darbdaviai įsitikinę: nekvalifikuoto darbo poreikis augs

- Kokie šiandien yra darbdavių lūkesčiai darbuotojams ir kokie - darbuotojų lūkesčiai darbdaviams?

- Matyt, priklauso nuo to, ką laikome „senomis" tendencijomis. Darbuotojai tikisi psichologiškai saugios darbo aplinkos, tikisi sąžiningo ir pagarbaus elgesio iš darbdavių. Lankstus darbo laikas ir galimybė dirbti nuotoliniu būdu yra labai svarbūs, darbuotojai nori turėti galimybes mokytis ir tobulėti savo srityje.

Darbdaviai, kaip jau ir įprasta, tikisi surasti darbuotoją, kuris tik ką įėjęs pro duris galės iš karto rodyti rezultatus. Taip pat darbdaviai tikisi, kad darbuotojai bus lankstūs ir gebės prisitaikyti prie besikeičiančių darbo sąlygų. Didėja poreikis darbuotojams, kurie turi stiprius technologinius įgūdžius ir geba dirbti su naujomis technologijomis. Vertinami darbuotojai, kurie geba efektyviai komunikuoti ir bendradarbiauti su komanda.

- Kokių darbuotojų šiandien labiausiai trūksta profesinės, verslo srities, darbuotojų asmeninių savybių prasme.

- Trūksta įvairių sričių, tokių kaip elektros, mechanikos, procesų, inžinierių, dirbančių gamyklose; trūksta kibernetinio saugumo specialistų ir duomenų analitikų, specifinių kalbų programuotojų.

Visada trūksta su pardavimais dirbančių žmonių (nuo pardavėjų-konsultantų parduotuvėse iki pardavimų vadybininkų, kurie specializuojasi labai konkrečioje sferoje (pvz., medienos pardavime, logistikoje, medicinos produktų pardavime ir pan.), verslo plėtros vadovų.

Labai trūksta ir darbuotojų be specifinių žinių (pvz., pakuotojų, valytojų) - atsakingų, galinčių ir norinčių dirbti.

- Ką šiandien darbdaviai akcentuoja kaip problemą ieškodami darbuotojų?

- Nuogąstavimų girdime daug tiek iš kandidatų, tiek iš darbdavių. Medalis turi dvi puses. Neretai darbuotojai nori pernelyg daug, lyginant kokią kompetenciją jie gali pasiūlyti darbdaviui. Bet taip pat tiesa yra tai, kad kai kurie darbdaviai specialistui, baigusiam tos srities studijas ir turinčiam metus laiko kvalifikuoto darbo patirtį, nori mokėti mažiau, negu parduotuvės kasoje dirbančiam personalui.

Manau, kad dažniausiai darbdavių problemos yra kelios: nekonkurencingas pasiūlymas (rezultatas - neranda darbuotojų ir skundžiasi, kad neranda tokių specialistų), nerealistiški reikalavimai (reikalavimai smarkiai prasilenkia su kandidatų imtimis Lietuvoje arba pozicija tokia nišinė, kad tokių specialistų iš viso beveik neturime).

- Kokia situacija yra dėl darbų, kurie reikalauja daug fizinės jėgos, štai Senosiose Europos šalyse išryškėja darbuotojų stygiaus problema fabrikuose, statybų sektoriuje, žemės ūkyje...

- Lietuvoje jau gana ryški tendencija, kad lietuviai nebenori dirbti sunkaus fizinio darbo, o nedarbo pašalpų sistemos ydos neskatina tų, kurie yra bedarbiai, eiti dirbti nekvalifikuotų darbų, todėl šias nišas darbdaviams tenka užpildyti darbuotojais iš kitų šalių.

Tą padaryti taip pat yra sudėtinga, nes atvažiavę darbuotojai labiau linkę ieškotis darbo didmiesčiuose, todėl regionai labiausiai kenčia dėl darbuotojų trūkumo - lietuvių norinčių dirbti nėra, užsieniečius pritraukti labai sudėtinga. Yra pavyzdžių, kai įmonės, mažesniuose miestuose vykdančios veiklą, tam, kad prisitrauktų darbuotojus iš kitų šalių, nuomojasi viešbučius, nes atvažiavę darbuotojai fiziškai neranda kur apsigyventi. Tendencijos rodo, kad kuo toliau, tuo daugiau reikės nekvalifikuoto ar mažiau kvalifikuoto personalo, ir lietuviai to poreikio tikrai neužpildys. Be darbuotojų iš kitų šalių Lietuvos ekonomika pasmerkta stagnuoti.

- Šiais laikais jauni žmonės savęs daug ieško, keičia profesijas ir darbo vietas. Kokias teigiamas ir neigiamas to medalio puses matote?

- Persikvalifikavimas yra vienas didesnių karjeros pokyčių, kurį žmonės įprastai renkasi po ilgų apsvarstymų. Jis dažnai siejamas su darbo prasmės, asmeninio intereso paieškomis.

Tuo tarpu darbo vietos keitimas yra dažnesnis reiškinys ir jo priežastys dažniau yra siejamos su trūkumais iš darbdavio pusės (pašliję santykiai su tiesioginiu vadovu, nekonkurencingas darbo užmokestis, nepritapimas prie įmonės kultūros ar pan.). Jeigu šie karjeros pokyčiai yra daromi tikslingai, matau juose beveik vien pliusus.

Jeigu pokytis daromas be aiškios priežasties, tai galiausiai gali nuvilti darbuotoją arba apsunkinti jam tolesnio darbo paieškas. Pvz., jeigu iš CV atrodo, kad darbuotojas šokinėja per darbo vietas, klausiame, dėl kokios priežasties nusprendė palikti buvusias darbovietes. Jeigu tai buvo daroma tik dėl „sportinio intereso", noro gauti šiek tiek didesnį darbo užmokestį arba jam tiesiog pasidarė nuobodu, darbdaviai tokį elgesį vertintų kaip neigiamą ir dvejotų samdyti, investuoti laiko į tokį neprognozuojamą darbuotoją. Tuo tarpu jeigu darbuotojas gali pagrįsti išėjimo iš darbo priežastis ir jos rodo nuoseklų tikslų siekimą, tai gali suveikti netgi kaip privalumas ateities darbdavių akivaizdoje.

Vis dėlto darbo rinkoje yra įvairiai mąstančių darbdavių. Todėl manau, kad bet koks karjeros pokytis turėtų būti apgalvotas pirmiausia dėl savęs paties (kad netektų nusivilti priimtu emociniu sprendimu), taip pat dėl konkurencinio pranašumo tarp kitų kandidatų (nes vieni tai gali vertinti kritiškiau nei kiti).