D.Gurevičius: su tuo gali susidurti kiekvienas, todėl svarbu tinkamai pasiruošti

- Apie Civilinę saugą ir Civilinę gynybą ilgai nebuvo nieko girdėti.

- Po Nepriklausomybės atkūrimo Civilinės gynybos, arba gyventojų apsaugos karo metu klausimams buvo skiriama vis mažiau dėmesio, kol jie ilgainiui atsidūrė paraštėse, bet pastaraisiais metais situacija ėmė keistis. Perspėjimo sistemos tobulinimas ir gyventojų informavimo stiprinimas yra vienas iš septynių Civilinės saugos stiprinimo ir plėtros programos, kurią 2024 m. vasarą priėmė Seimas, prioritetų.Svarbūs ir kiti prioritetai, tokie kaip priedangų infrastruktūros plėtra, institucijų parengties, sveikatos sistemos atsparumo stiprinimas, civilinės saugos mokymų ir pasirengimo cheminėms, biologinėms, radiologinėms ir branduolinėms grėsmėms stiprinimas, nes šalia turime Astravo atominę elektrinę.

Prie perspėjimo priemonių didinimo galima priskirti ir minėtus automobilius. Iniciatyvos išnaudoti ne tik dažniausiai paplitusias perspėjimo priemones imasi tos savivaldybės, kuriose nėra kitų būdų informuoti žmones apie gresiančias nelaimes. Miestuose, kur gyventojų tankis didžiausias, šią funkciją atlieka perspėjimo sirenos, tačiau mažiau apgyvendintose vietovėse, kur neracionalu jas įrengti, savivaldybės diegia kitas priemones.

2023 m. duomenimis, Lietuvoje įrengtomis sirenomis galima perspėti beveik 57 proc. šalies gyventojų, tikslas - iki 2030 m. pasiekti 75 proc. gyventojų, tačiau dalį vis tiek reikės informuoti papildomai. Gyventojai jau daugiau nei dešimtmetį perspėjimus gauna ir į mobiliuosius telefonus, tačiau yra vietų, kur ryšis neveikia, todėl siekiant užtikrinti, kad visus pasiektų svarbi informacija, savivaldybės ieško kitų būdų.

Vertingos informacijos galima rasti svetainėje lt72.lt, ir baigiama kurti mobilioji programėlė, kurią įsidiegęs vartotojas, net ir be interneto, galės pasitikrinti, kur yra artimiausia priedanga, kolektyvinės apsaugos statinys ar evakavimo punktas.

- Visuomenė minėtus terminus linkusi sieti išimtinai su karu.

- Civilinė sauga apima gerokai daugiau gyvenimo sričių, nei kariniai konfliktai. Niekas nesiginčija, kad karas yra didžiausia blogybė, tačiau problemų žmonėms gali pridaryti gaisras kokioje nors didelėje gamykloje, miškuose ar durpynuose (ką esame turėję ir Lietuvoje), dujų sprogimas pastate, hibridinė ataka, dėl viruso paskelbta pandemija, išsiliejęs didelis kiekis pavojingų cheminių medžiagų, paskidusi radiacinė tarša, žemės drebėjimai, potvyniai, su kuriais beveik kasmet susiduria pajūrio regionas, vėtros, ką neseniai pajautė visa Lietuva ir dėl ko sutriko elektros energijos tiekimas, sausros ir kiti gamtiniai kataklizmai. Civilinės saugos specialistai šias nelaimes skirsto į keturias stambias grupes: gamtinės, ekologinės, socialinės ir techninės.

Pastarąsias tris galima priskirti žmogaus veiklai, kai netyčia įvykiai staiga perauga į ekstremaliąsias situacijas, kurioms valdyti reikia didelių resursų. Tiesa, pasirengimas tarsi skirtingoms nelaimėms vyksta maždaug pagal tuos pačius algoritmus ir kiekvienas iš mūsų gali tinkamai joms pasirengti. „Išmoktos pamokos" bei dalyvavimas mokymuose skatina visuomenę kitaip žiūrėti į potencialų pavojų, todėl dalis jau turi paruoštą šeimos planą. Jis turi numatyti, kur bus ir ką kiekvienas veiks, tarkim, prasidėjus uraganui, ar prognozuojant cheminę taršą.

Įsivaizduokime, jei tai įprasta darbo diena, tėvai greičiausiai dirbs, vaikai bus darželyje arba mokykloje, todėl reikia iš anksto sutarti, kur visi susitiks, jeigu tektų palikti miestą, arba kur susitiks už jo ribų, jeigu prasidėtų chaosas. Tokiam skubiam išvykimui turėtų būti parengtas iš anksto sukrautų svarbiausių daiktų ir priemonių nešulys - „Išgyvenimo krepšys", kurio turinį kas pusmetį rekomenduotina atnaujinti ir turėti surašytus svarbiausius artimųjų telefonų numerius, nes retas kuris atsimena juos mintinai. Automobilyje visuomet turi būti daugiau negu pusė bako degalų (specialiųjų tarnybų automobiliuose jų visuomet yra daugiau negu 75 proc.), atsidėta grynųjų pinigų, nes incidento atveju, kai liekama be elektros, bankomatai gali neveikti.

Jeigu šeima žino, kad liks įprastoje gyvenamojoje vietoje, namuose reikėtų turėti ilgo galiojimo maisto produktų, vandens, būtiniausių higienos priemonių bei medikamentų atsargų ir, ką parodė praėjusi vasara, elektros generatorių. Visa tai skamba kiek grėsmingai, bet nesenas vėjų siautėjimas aiškiai parodė, kad šiais laikais papildomas atsargumas ir pasirengimas praverčia.

- Ką daryti tiems, kurie negali ar nespėja pasiruošti arba evakuotis?

- Besimokantieji žino, kad egzamino rezultatas yra žinių, gebėjimų įvertinimas, kuris priklauso ir nuo įdėtų pastangų. Civilinė sauga yra apie pasirengimą ir reagavimą didelio masto nelaimių metu. Pasauliniu mastu jos nutinka ganėtinai dažnai, tačiau rečiau susiduriame patys ar artimieji. Todėl, kaip elgsimės sąlyginai retai nutinkančių nelaimių metu ir bus mūsų egzamino įvertinimas. Jei atidėliosime, manysime, kad tai nenutiks, nesiruošime, neformuosime įgūdžių, tai tikėtis aukšto balo, kaip studentams, besiruošiantiems paskutiniąją naktį prieš egzaminą, neverta. Ištikus nelaimei laiko visada bus mažai, tad jį galime „paimti" darydami namų darbus iš anksto: suplanuotos ir viešai skelbiamos vietos pasislėpti nuo tam tikrų grėsmių, kaip priedangos, kolektyvinės apsaugos statiniai, evakavimo punktai skelbiamos svetainėje lt72.lt.

Šiuo metu gaisrų Kalifornijoje paveikti žmonės organizuotai evakuojami ir laikinai apgyvendinami mokyklose, kituose dideles erdves turinčiuose pastatuose - kolektyvinės apsaugos statiniuose.

Priedangos yra išskirtinai apsaugai karo metu skirti ir pritaikyti statiniai su sustiprintomis konstrukcijomis. Neretai - rūsiuose ar cokoliniuose aukštuose, kadangi ten galima apsisaugoti nuo sprogimo bangos ar atsitiktinės kulkos. Priedangos, kaip ir sudėtingesni statiniai - slėptuvės, grįžo į Statybos techninį reglamentą, todėl jų turėtų daugėti. Aišku, gali būti, kad siekdami sumažinti išlaidas, vystytojai ims gudrauti ir statys tokius objektus, kuriuose esą nereikia įrengti priedangų, bet laikas suprasti, kad kalbama apie visų mūsų saugumą, o su juo žaisti negalima. Čia kaip turto draudimas - gali būti, kad jo neprireiks dešimtmečiais, bet tą kartą, kai prireiks, draudimą verčiau turėti.

Būtent todėl Seimas, patvirtindamas Civilinės saugos stiprinimo ir plėtros programą, pagaliau skyrė lėšų ir priedangų įrengimui. Šiuo atveju daugelis taip pat gali savimi pasirūpinti patys - kaimynai gali susikooperuoti ir, išvalius vieną ar du rūsius arba sandėliuką, turėti jį kaip priedangą. Maisto atsargos jame ir toliau bus laikomos, tačiau greta atsiras vandens atsargos, tara gamtiniams reikalams, miegamos vietos ir t.t.

Jeigu susiklostytų aplinkybės, kad palikti nepavyktų net buto, tuomet nuo kataklizmų reikėtų slėptis saugiausioje jo vietoje - už antrosios sienos, skaičiuojant nuo lauko. Neretai daugiabučiuose tai būna vonios ar tualeto patalpa.

- Lankėtės Turkijoje po žemės drebėjimo. Kiek tikėtina, kad kažkas panašaus gali nutikti Lietuvoje?

- Nesame tokioje seismiškai aktyvioje zonoje, kaip Turkija, bet su žemės drebėjimais gali susidurti tiek čia, tiek kituose kraštuose besiilsintys tautiečiai, todėl visa tai, ką išvardinau, gali praversti. Aišku, „Išvykimo krepšio" į atostogų kelionę nesivešime, bet žinios, kaip elgtis ištikus nelaimei, pravers. Tarkim žmonės, kurie spėjo palįsti po lova, slėpėsi vonioje ar šalia šaldytuvo, turėjo daugiau galimybių išgyventi, nes krentantys statinio blokai, atsirėmę į kliūtis, jų neprispaudė. Matėme tą padėdami turkų gelbėtojams Adijamano mieste.

Pamatėme, kaip susidaro vadinamasis „butelio kakliukas" ir kaip reikia veikti ekstremaliomis sąlygomis. „Butelio kakliuku" vadinama siauriausia kokio nors judėjimo kanalo - žmonių evakuacijos, humanitarinės pagalbos gabenimo ir t.t. - vieta. Turkijoje juo tapo oro uostai, kurie pirma turėjo priimti iš viso pasaulio skubančias gelbėtojų komandas, o tik vėliau juos buvo galima panaudoti humanitarinės pagalbos pristatymui. Nes pirma reikia dėti pastangas išgelbėti likusius gyvus žmones ir jau tuomet rūpintis, kaip įveikti humanitarinę krizę ar teikti pagalbą.

Kitas momentas - koordinuotas ir aiškus turkų bei kitų komandų veikimas nelaimės vietoje.

- Stebėjote gaisrus Kalifornijoje. Mes su kažkuo panašiu galime susidurti?

- Jų mastą lemia vietos specifika - didelis miškingumas, karšti orai ir pakrantės teritorijose sparčiai kintanti stipraus vėjo kryptis. Esant tokioms nepalankioms klimatinėms ir gamtinėms sąlygoms, ką įrodė ir 2006 m. bei 2014 m. kilę gaisrai Kuršių Nerijoje, kur degė kalanpušės, gesinti ugnį yra sudėtinga, nes liepsnos kryptis bet kada gali pasikeisti.

Lietuvoje, dėl mūsų klimato ypatumų, neturime nei tokio tankaus miškingumo, nei tokių karštų orų, todėl tokios apimties gaisrai - mažai tikėtini. Visgi, Kuršių Nerijos pavyzdys aiškiai parodė, kad liepsnos gali siautėti ir pas mus, o besikeičiantis klimatas lemia, kad miškų gaisrų pastaraisiais metais sparčiai daugėja.

Iki miestų evakavimo, manau, prieita nebūtų, tačiau bent jau sostinė ruošiasi ir tam. Buvo sulaukta kritikos neva nėra tinkamai pasirengta karui, masiniam gyventojų evakavimui, tačiau šiai dienai situacija pasikeitė į gera. Savivaldybės administracija turi Vilniaus gynybos politikos planą, kuriame įvertinti ir skaičiavimais paremti masinio evakavimo atvejai, pagal kuriuos didžioji dalis gyventojų galėtų saugiai palikti Vilnių.

Aišku, norint išbandyti, kaip jie veikia, reikia tokių pratybų, kokios vyko praėjusį rudenį, kai vienas iš masinio evakavimo punktų buvo įrengtas Grigiškėse, bet ne tik savivalda ar valstybės institucijos turi ruoštis. „Namų darbus" privalome padaryti kiekvienas iš mūsų. Tai nėra tik „Išvykimo krepšio" susikrovimas. Reikia išbandyti, kaip tai veikia praktiškai: pamėginti piko metu surinkti šeimos narius ir palikti miestą nuvykstant į iš anksto numatytą vietą bei ten įsikurti. Tai leistų geriau įvertinti pasirengimą. Juolab kad, kaip jau minėjau, analogiški algoritmai veikia praktiškai bet kurios stichinės nelaimės atveju. Tik, jeigu, tarkim, siaučiant vėtrai ar kilus pūgai rekomenduotina slėptis saugioje patalpoje, tai kilus gaisrui reikėtų judėti kaip galima toliau nuo pavojaus židinio, nes užsidarius patalpoje kiltų rizika uždusti.

- Ko dar reikia, kad Civilinės saugos ir gynybos sistema praktikoje veiktų taip, kaip numatoma teorijoje?

- Visa tai, ką išdėsčiau, skirta žmonių apsaugai, tačiau sistema neveiks, jei nebus tinkamai apmokytų ir parengtų žmonių. Būtent todėl pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama visuomenės mokymams bei civilinės saugos švietimui. Žmonėms stengiamės išaiškinti būtinybę pasiruošti galimiems iššūkiams, mokome, kaip elgtis kritinėse situacijose bei kaip pasirūpinti aplinkiniais.

Taip, parengimas - teorinis, nes, laimei, ypač sudėtingų situacijų, kuomet reikėtų pritaikyti tokias žinias praktikoje, Lietuvoje neturėjome, ir labai tikiuosi, neturėsime, tačiau, kaip sakoma - ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.