Didysis piligrimo V.Saltono rožinis

Bažnyčia, kuri, popiežiaus sprendimu, visai savaitei patikėta lietuviams, papuošta tautinėmis trispalvėmis lino juostomis. Ant kardinolo kapo padėtas kilogramą sveriantis rožinis, sukurtas iš didelių gintaro gabalų, sidabro ir juodojo ąžuolo, kuris, pasak rožinį suvėrusio meistro, mirko vandenyje tūkstančius metų. Kartu su piligrimais į Romą atvyko ir šio rožinio savininkas, Jurbarko rajono Klausučių gyventojas, inžinierius, žemės ūkio mokslų daktaras, o dabar - aktyvus pensininkas Vytautas Saltonas.

V.Saltono amžinatilsės mamos mergautinė pavardė - Ona Radvilavičiūtė, o jos tėvas buvo Vincentas Radvilavičius, kilęs iš Raseinių rajono, Butkiškės.

„Kai aš dar ėjau į pradinę mokyklą, - pasakoja V.Saltonas, - mūsų namuose kabojo šventas Jurgis, sėdintis ant arklio ir su ietimi duriantis žalčiui. Mano mama labai gerbė ir saugojo tą paveikslą, o kai mes, vaikai, išsiskirstėme, kai tėvelis mirė, kaimo daugiabutyje, kur mama gyveno, kilo gaisras ir daug daiktų sudegė.

Man visą laiką rūpėjo, kodėl mamai taip patiko tas paveikslas. Na, pradėjau domėtis istorija, viską derinti ir man pasirodė, kad tas šventas Jurgis buvo kardinolas Jurgis Radvila. Pradėjau ieškoti sąsajų su savo gimine ir, kaip liaudis sako, „akurat"! Aš turiu dokumentą, kad mano senelis yra bajoras Vincentas Radvilavičius."

Giminystė su klaustuku

Kunigaikščių Radvilų giminėje taip pat būta Vincentų - Jeronimas Vincentas Radvila (1759-1786), Konstantinas Vincentas Marija Radvila (1850-1920). Bet šie asmenys negyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje.

Kunigaikščiai Radvilos turėjo tris giminystės linijas, iš jų visai lietuviška buvo Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka. Paskutinė šios atšakos palikuonė buvo kunigaikščio, Biržų valdytojo Boguslavo Radvilos duktė Liudvika Karolina Radvilaitė (1667-1695), jau negyvenusi Lietuvoje, bet čia valdžiusi dvarus ir finansavusi lietuviškų knygų leidybą.

Tačiau, kitų šaltinių teigimu, Radvilos tarpukario Lietuvoje vis dar valdė dvarą Ukmergės rajone, Taujėnuose. Paskutinis šio dvaro valdytojas -Konstantinas Radvila (1873-1945).

Tačiau Lietuvoje iki šiol yra nemažai žmonių, turinčių Radvilo, Radžvilo, Radvilos ar Radvilavičiaus pavardes. Vien Kaune gyvena 11 Radvilų. Tačiau toks didžiulis skaičius žmonių, kurių pavardės sutampa su kunigaikščių Radvilų, pono V.Saltono nė kiek neglumina. Jis neatmeta galimybės, jog visi Lietuvos Radvilos, Radvilai, Radžvilai, Radvilavičiai yra tolimi giminės. V.Saltono teigimu, šį įsitikinimą jam sustiprino ir perskaityta knyga „Mėlynas kraujas".

Pažintis su medžiojančiu klebonu

Kaip bebūtų, įsitikinimas, jog yra kunigaikščių Radvilų giminaitis, paskatino V.Saltoną domėtis Lietuvos istorija, nors ir nebuvo humanitaras. Įgijęs Lietuvos žemės ūkio akademijoje inžinieriaus-mechanizatoriaus specialybę, visą gyvenimą pradirbo Klausučiuose, tuometiniame Mičiurino sodininkystės tarybiniame ūkyje. Buvo direktoriaus Algirdo Sruogos pavaduotoju. 1974-aisiais, būdamas vos 32 metų, apsigynė disertaciją ir tapo tuo metu Lietuvoje jauniausiu žemės ūkio mokslų daktaru. Išėjęs į pensiją, išliko aktyvus. 1997 metais nesėkmingai dalyvavo vietos savivaldos rinkimuose, sukonstravo medžiotojų namelį ant ratų, kuriuo važinėdavo medžioti. Tuo nameliu, kaip pasakojo V.Saltonas, vėžino ir Lietuvos prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską, kai atvykdavo pamedžioti į Burbiškės miškus už Dubysos. Sako - buvo visiškai nepasipūtęs, malonus žmogus.

Pomėgis medžioti ir trofėjų registravimo, medžioklės taisyklių tikrinimo pareigos suvedė V.Saltoną su Jonavos miškuose medžiojančiu Kauno Šančių Švenčiausio Jėzaus širdies bažnyčios klebonu Audriumi Mikitiuku. Papasakojo jam apie savo norą papuošti kardinolo J.Radvilos kapą didžiuliu gintariniu rožiniu. A.Mikitiukas minčiai pritarė. Gintaro gabalų - iš viso 71-ą, A.Saltonas, A.Mikitiukui patarus, nusipirko per Šiluvos atlaidus vietiniame turgelyje. Tąkart palangiškis pardavėjas turėjo tik kelis gabalus, bet vėliau atvežė likusius.

Rožinį dykai suvėrė, gintarinį kryželį ir sidabro apsodus pagamino Kazlų Rūdoje jau 30 metų gyvenantis ukrainietis Sergėjus Popovas. Darbas buvęs sudėtingas, nes baisu buvo gręžiant skylutes, šlifuojant suskaldyti gintaro gabalus. Anot V.Saltono, Sergėjus, sužinojęs, kam skirtas rožinis, nė už ką nesutiko paimti už darbą pinigų. Sakė, tebūnie tai padėka lietuviams nuo Ukrainos.

Vėliau šis rožinis, tapęs V.Saltono šeimos relikvija, buvo pašventintas Kretingoje, dvi dienas ten bažnyčioje eksponuotas. Tada pristatytas ir Kauno apskrities bajorų draugijoje. Šioje bajoriškoje aplinkoje V.Saltonas, dar tik siekiantis tapti įteisintu bajoru pagal senelio V.Radvilavičiaus liniją, bet jau atliekantis legitimacijos procedūrą, vadinamas visuomenininku. Matyt, ateityje bus vadinamas bajoru. Bet didžiausią įspūdį V.Saltonui paliko jo rožinio pristatymas Kauno Šančių Švenčiausios Jėzaus širdies bažnyčioje.

„Kunigas A.Mikitiukas sakė prieš pamokslą iš vakaro skaitęs daug knygų, pažiūrėjęs daug garsių paveikslų reprodukcijų ir supratęs, kad didžiausius pasaulio veikalus parašė ir sukūrė žmonės-pamišėliai, - pasakojo V.Saltonas. - O tada A.Mikitiukas pristatė parapijiečiams mane. Sako - o mes tarp savo kūrėjų turime tokį Vytautą-pamišėlį.

Žmonės labai žavėjosi mano rožiniu. Norėčiau, kad rožinis ant kardinolo J.Radvilos kapo pragulėtų visą savaitę, bet A.Mikitiukas sakė, kad Italijoje yra daug vagių."

Rožinio vertė tik didės

Koks bus rožinio tolesnis likimas - V.Saltonas dar nežino. Sako, kad gintarai, atitinkamai saugojami, gali išlikti nepakitę ir tūkstantį metų. Gal padovanos rožinį Kauno arkikatedrai bazilikai, o gal pasiliks sau. Ne kaip turtą, bet kaip pinigais neįkainojamą šventą giminės relikviją, pabuvojusią ant pirmojo Lietuvos kardinolo kapo.

Kai kas patarė brangenybės į Romą nevežti. Esą ant kardinolo kapo pakaktų palikti saujelę lietuviškos žemės. Bet kas ta žemė? Išsisklaidys su dulkėmis, o gintaras - tai lietuviško medžio ašaros.

V.Saltonas neatskleidžia, kiek tas rožinis jam kainavo. Sako, to nežino net ir žmona. O piligriminė kelionė į Vatikaną taipogi nėra pigi, su nakvynėmis gali kainuoti ir 1000 eurų, bet V.Saltonui tai mažiausiai rūpi:

„Viskas kainuoja, bet ką padarysi? Svarbu, kad gražiai pasiruošiau kelionei. Turiu ir austų juostų su ąžuolo gilėmis išaustomis, su užrašais ir drobinį dėklą, skirtą rožiniui. Tą dėklą man pasiuvo Vilkijos miestelio siuvėja Liuda Butkevičienė, siuvusi ir 2023 m. „Mis Lietuvos" suknią. Darau viską, kad neapjuokčiau nei Lietuvos, nei kartu su manimi keliaujančių kunigų, pasauliečių. Man sekasi. Nes jaučiu Dievo pagalbą. Kai pristatinėjau savo rožinį bajorams, staiga iš nosies pasipylė kraujas ir vos pavyko jį sustabdyti. Kai apie tai Kretingoje papasakojau vienam kunigui, jis man pasakė - negi, Vytautai, nesupratai, kad tavo pralietas kraujas nuvalė tau kelią nuo Radvilų iki dabarties? Todėl aš žinau, kad man nieko blogo neatsitiks, nes Dievas yra mano pusėje.

Apie pirmąjį Lietuvos kardinolą

• Jurgis Radvila - kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo ir Elžbietos Šidlavietės Radvilienės sūnus.Gimė Vilniuje, Lukiškėse.
• Mokėsi Vilniuje ir Nesvyžiuje, tarnavo karaliaus Žygimanto Augusto dvare.
• Pradžioje buvo evangelikų reformatų tikėjimo, bet, įkalbėtas būsimo Vilniaus universiteto pirmojo rektoriaus Petro Skargos, 1574 m. tapo kataliku.
• Studijavo Romoje.
• 1579-1591 m. buvo Vilniaus vyskupu, 1582 m. įsteigė Vilniaus vyskupijos seminariją, kovojo su reformatais. Tuo pat metu nuo 1586 m. paskirtas Romos Šv.Siksto bažnyčios kardinolu. Dalyvavo dviejose konklavose, kai buvo renkami popiežiai.
• Lotynų kalba parašė dienoraščių ir atsiminimų.
• 1900 m. Vavelio pilyje (Krokuva) kardinolui J.Radvilai pastatytas paminklas, taip paminint jo mirties 300 metų jubiliejų.