Perdegimas - šių dienų dirbančių žmonių rykštė. Apie perdegimą kalbamės su psichoterapeutu, prof. dr. Gediminu NAVAIČIU.
- Papasakokite, kas tas perdegimas?
- Perdegimas yra streso, kurį patiriame darbe, pasekmė. Kitose srityse perdegimo bus pastebima mažiau. Jeigu žmogui nusibodo jo darbas, tai to nevadinsime perdegimu. Ne kiekvienam, pavyzdžiui, patiktų dirbti archyve, bet yra žmonės, kuriems tai atrodo patrauklu. Atkreipkime dėmesį, kad labai retai girdėjome dirbančių archyve perdegimą. Vadinasi, yra tam tikros sritys, kuriose problemos pasireiškia ryškiau. Dažniausiai tai susiję su pagalba kitiems žmonėms.
Pavyzdžiui, jaunas gydytojas, pradėjęs dirbti, entuziastingai nori gelbėti žmonių sveikatą ir gyvybę, po kiek laiko jis pastebi, kad didelė jo darbo dalis yra rutina, susiduria su kolegų, viršininkų mažesniu entuziazmu, o kartais ir abejingumu. Jeigu prie to pridėsime didelius darbo krūvius ir neišvengiamą stresą, kuris būdingas mediko specialybei, tai čia perdegimo pavyzdys.
Mokykloje ar universitete mokantis kai kas atrodo labai įdomu, po kurio laiko gali atrodyti, kad tai labai nuobodu ir nebeverta tam skirti laiko. Kažką pradėjus dirbti dažnai būna toks pakilimo, entuziazmo jausmas, po kurio laiko jis praeina. Jokiu būdu tų pokyčių psichologijoje neverta vadinti perdegimu.
- Kokie perdegimo požymiai, kaip artmieji gali padėti, jei pats žmogus nesupranta, kas jam?
- Požymiai: nuolatinis neišsimiegojimas, nuovargis darbe, ypač pabrėžiu žodį „nuolatinis", nes visiems tenka kartais ir nepamiegoti ir pavargti... Vis dėlto jei tai perauga į nuolatinę būseną, tai ir yra kelias į perdegimą, o galiausiai sužlugdo žmogaus profesinę karjerą.
Jeigu pats darbuotojas ir vadovai skirtų pakankamai dėmesio darbo psichohigienai, darbo streso mažinimui, tai perdegimo problema nebūtų tokia ryški. Kai žmogus dirba „iš paskutiniųjų", kai jis nebemato kitų gyvenimo pusių - šeimos, poilsio, sporto, bendravimo su draugais - žmogus dirba savaitgaliais ir tvirtina, kad jo niekas negali pakeisti, todėl jis ir atostogauti negali, jis tiesiog tiesia kelią link perdegimo. Veikiausiai tuo keliu ir nueis. Tačiau nėra už žmogų atsakingi tik aplinkiniai. Kiekvienas žmogus atsako ir už save.
- Ar perdegti labiau rizikuoja aktyvūs žmonės, cholerikai?
- Intravertų išgyvenimus ir būsenas mes mažiau pastebime ir todėl labiau nustembame, štai jis buvo ramus, viskuo patenkintas ir staiga metė darbą, išvis su juo kažkas atsitiko.
Pradėkime nuo mąstymo, jeigu manote, kad esate pats blogiausias darbuotojas Lietuvoje, ir išvis nieko nesugebate, tai jau padarėte labai didelį žingsnį link perdegimo. Galbūt net jį pasiekėte. Taip ryškiai dažniausiai žmonės nemąsto.
Dar vienas požymių - rigidiškas elgesys, žmogus pabandė sieną galva pramušti, nepramušė, bet ir toliau daužo. Kitaip sakant, asmuo pamatė, jog rezultato nėra, bet negeba pasirinkti naujų elgesio strategijų.
Mąstymo pokyčius - ypač savikritiškai - įvertinti sunku, todėl bendradarbiai galėtų atkreipti į tai dėmesį. Svarbu pokytis. Visi mes galime save kritiškai įvertinti, galbūt net perdėtai kritiškai, tačiau klausimas: ar žmogus buvo vienoks ir ryškiai pasikeitė. Pavyzdžiui, buvo draugiškas ir nuoširdus, o tapo piktas ir irzlus arba bent jau nenorintis bendrauti. Šiandien jis irzlus, o gal jis turi priežasčių būti irzlus, gal po poros dienų bus linkęs bendrauti. Jei tas pokytis yra nuolatinis, tai būtų dar vienas požymis.
Iš kūno judesių galime matyti, mes visi įprastai gestikuliuojame, mūsų judesių tempas yra tam tikras. Ir pažįstami tiesiog atskiria, jeigu žmogus ilgesnį laiką atrodo susikaustęs, susivaržęs, vadinasi, tam yra priežasčių.
- Šeimoje galima perdegti?
- Kol kas tokio termino, kaip „perdegimas šeimoje", nėra, bet galbūt jį ir vertėtų vartoti, nes panašios situacijos būna. Kartais su jomis susiduria pagimdžiusios moterys, kai jas užgriūva per daug visokių darbų, rūpesčių ir išsimiegoti sunku. Kalbėdami apie perdegimą, mes nekalbame apie šeimos gyvenimą.
Sportininkas ruošiasi svarbiausioms sezono varžyboms, jeigu jis gerai pasiruoš per anksti, jis perdegs. Atėjus varžyboms jis jau nebebus geriausios formos. Darbe labai svarbus momentas, kuris padeda įvertinti artėjimą prie perdegimo, kad žmogus nebeskiria pagrindinių ir šalutinių darbų. Jeigu pasakyčiau, kad svarbiausias konstruktorius atima iš kito konstruktoriaus pieštuką ir sako, kad niekas taip gerai nenudroš pieštuko kaip aš, tai rodo, kad neskiria darbų.
- Perdegimas, depresijos yra išsigalvojimas, - yra ir taip manančių žmonių...
- Mūsų visuomenės psichologinis raštingumas auga. Šiandien vargu ar rasite žmogų, kuris nežinotų žodžio „stresas". Sugebėtų šį tą pasakyti apie streso požymius, jo valdymą. Prieš 20 metų tai būtų buvusi didelė naujiena. Aišku, yra žmonių, kuriems praktinė psichologija yra už jų mąstymo lauko. Ir jie, susidūrus su perdegimu, depresija, sako na, čia valios trūksta, susiimk ir įveik.
Depresija yra liga, ir ji gali reikštis kartu su perdegimu. Jeigu žmogus serga, pavyzdžiui, gripu, mes ant jo nešaukiame, kad susiimk ir nustok sirgti. Visi supranta, kad tai būtų absurdiškas reikalavimas. Lygiai tas pats kalbant ir apie psichinius sunkumus.
Žmonės save suvokia kaip fizinį kūną, neretai psichiką atskirdami.
Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimas sako, kad sveikata yra ne ligų nebuvimas, o fizinė ir psichinė gerovė bei gebėjimas dalyvauti visuomenės gyvenime. Jeigu žmogus sugeba dirbti, mylėti ir džiaugtis gyvenimu, tai jis yra psichiškai sveikas.