Disidentas P.Plumpa nenori aureolės

Tai jau antroji Krikščioniško labdaros ir paramos fondo „Donum" ciklo „Pergalės ženklas" knyga. Pirmoji disidentų atsiminimų knyga šioje bibliotekoje buvo sutikta lygiai prieš metus, dalyvaujant jų autorei, šiemet mus palikusiai seseriai Nijolei Sadūnaitei.

Knygos sudarytojas, fondo vadovas Tomas Reventas kalbėjo: „Praėjo pusantrų metų nuo tos dienos, kai įkalbinau Petrą Plumpą parašyti savo biografiją. Gali atrodyti, kad vienai knygai pusantrų metų yra labai daug, bet man, knygos sudarytojui (ji buvo pirmoji mano knyga), tas laikas buvo ne tik ilgas, bet ir dėl įvairių aplinkybių labai sunkus. Tačiau šiandien, kai laikau knygą rankoje, galiu jums drąsiai pasakyti, kad nesigailiu nė dėl vienos dienos, o tas sunkus metas man leido gerai pažinti žmogų, kuris savo gyvenimą atidavė už Tėvynę, už Bažnyčią; tas sunkus laikas keitė ir mane".

Jis priminė sutinkant N.Sadūnaitės knygą „Skubėkime daryti gera" nuskambėjusius Petro Plumpos žodžius: „Sąžinės saugojimas reikalauja didžiulės drąsos". Pasak jo, Petras Plumpa šituos žodžius pavertė visu savo gyvenimu, pradedant nuo jaunystės, kai dar būdamas moksleivis, rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus, mokykloje leido laikraštį „Laisvės balsas", vos sulaukęs aštuoniolikos, su bendraminčiais, įkūrė antisovietinę organizaciją „Laisvę Lietuvai, kurioje aktyviai veikė ir už kurią buvo nuteistas 7 metų nelaisvės.

T.Reventas pasakojo, kad grįžęs iš Mordovijos lagerių, P.Plumpa sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, bet sąžinės balsas neleidęs gyventi ramaus šeimyninio gyvenimo. Jis vėl grįžo į antisovietinę veiklą, platino krikščionišką literatūrą, atspausdino pirmuosius „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" numerius. Nuvežė į Maskvą ir per rusų disidentus perdavė į užsienį 17 tūkst. Lietuvos katalikų pasirašytą memorandumą - protestą dėl tikėjimo laisvės suvaržymų okupuotoje Lietuvoje. Laiškas buvo adresuotas kompartijos pirmajam sekretoriui Leonidui Brežnevui,

bet Petro siūlymu siunčiamas per Jungtinių tautų organizaciją, kad tikrai pasiektų adresatą. Už tą veiklą jam buvo atseikėta dar 8 metai griežto režimo pataisų kolonijoje. Bet ir lageryje, pasak knygos sudarytojo, Petras Plumpa nebijojo ginti žmonių teisių, už tai beveik 200 parų buvo laikomas karceryje.

T.Reventas atskleidė dar vieną Petro Plumpos pravardę (buvo vadinamas chameleonu, pigmentu ir kt.), kurią jis buvo įgijęs lageryje. Apie ją jis pats niekada nekalbėjęs, nerašęs, o gal net pamiršęs. „Taigi Kęstučio apygardos partizanas Jonas Žičkus savo prisiminimų knygoje „Nueitas kelias" apie septintą Mordovijos lagerį rašo: „Buvo du broliai Plumpos, jaunesnysis Petras Plumpa 1958 metais vasario 16 -osios išvakarėse ant Kauno elektrinės kamino iškėlė Trispalvę... Brolis Albertas buvo vyresnis už Petrą, - kad būtų lengviau juos atskirt, Petrą vadinome Plumpuku"...

Aktorius, režisierius ir dainininkas Gediminas Storpirštis teatro studijoje „Elementorius" buvo sukūręs spektaklį, skirtą „Katalikų bažnyčios kronikos" 50 - iui. Jis pasakojo, kad aktorius, vaidinęs Petrą Plumpą, sceną užbaigdavo žodžiais: „Petras Plumpa yra lietuviškas džeimsas bondas, tiktai jo istorija tikra". Aktorius palinkėjo, kad pasipriešinimo sovietinei okupacijai tema atgytų ne tik knygos, bet ir spektaklių, filmų pavidalu, kad jie padėtų geriau suprasti, kokie mes esame ir kokią mes turime istoriją. Galbūt tai truputėlį sumažintų saviniekos, saviplakos dozę, ir, turint tokius legendinius žmones, apsaugotų nuo įpročio herojų ieškoti kitose tautose.

Prisiminimais apie antisovietinį pasipriešinimą ir jo dalyvį Petrą Plumpą pasidalijo buvę bendražygiai - kardinolas Sigitas Tamkevičius, sesuo Bernadeta Julija Mališkaitė, sesuo Regina Edita Teresiūtė.

Vakarui baigiantis, prie mikrofono priėjo ir knygos herojus Petras Plumpa. „Kai grįžau 1981 metais iš lagerio, pasižiūrėjau į veidrodį - kažko trūksta. Nesupratau ko, bet nueinu pas juvelyrą Augustiną sakau: esu kankinys, grįžęs su nuopelnais, o aureolės ir nėra. Ką daryt? Sakau, visiems nusipelniusiems, o ypatingai šventiesiems, už šventą reikalą kentėjusiems, apie plikę yra ratlankis, gal būtų galima iš vielos blizgintos padaryti tokį ratlankį. Jis sako, neturiu. Vadinasi, žmogus, pusiau disidentas, neturi ratlankio grįžusiam patriotui, negali aureolės padaryt. Ir iki šios dienos jos neturiu, šiandien, kai prausiausi, pažiūrėjau - nėra".

Surimtėjęs disidentas primena, kad rugsėjo 26 diena yra svarbi diena politiniams kaliniams - sukako 69 metai, kai Sibiro lageryje mirė nukankinta Adelė Dirsytė. „Tai iš tiesų, galima sakyt, šventoji, jos knygutė „Marija, gelbėk mus" šimtą kartų plonesnė už mano knygą, tačiau jos maldos, surašytos ant tošies, ant žievės, kruvinais pirštais, sušąlusiom rankom, dideliuose pavojuose persiųstos į Lietuvą ir į užsienį, tūkstančiais egzempliorių išplito po visą pasaulį, - taip kalbėjo Petras Plumpa ir neiškentė neužbaigęs linksma nata, - apie aureolę šventieji negalvoja, o jei aš galvojau, vadinasi, nesu šventas..."