Euro Lietuvoje dešimtmetis. Su kainomis, išskridusiomis į kosmosą

Socialinių tinklų įtakotukų Lietuvoje viena iš pradininkių Monika Šalčiūtė, tuo metu jau turėjusi 108 tūkstančius sekėjų, prieš dešimtmetį sukėlė pajuokų ir įžeidinėjimų bangą viešai pareiškusi, jog lito ir būsimo euro santykis bus vienas prie vieno. Būtent toks, o ne 1:3,4528.

Tąkart paklausta, ką darytų, jei išloštų didelę sumą pinigų, M.Šalčiūtė atsakė: „Jeigu aš gaučiau dabar, tai aišku, be abejo, ta suma būtų didesnės vertės. Nes vėliau, ateityje mūsų valiuta euras skaitysis kaip litas santykiu vienas prie vieno. Dabar mes įsivaizduojame, bet nebus taip, kad santykis bus vienas euras prie 3,5 lito."

Influencerės sakinys, aišku, nebuvo toks sklandus kaip iškilių, viską išmanančių ekonomistų, bet kas norėjo, M.Šalčiūtės mintį suprato. Monika iš tiesų teigė, jog tai, kas 2014 metais kainavo vieną litą, po euro įvedimo kainuos vieną eurą. Vėliau tuo įsitikinome patys.

O tuo metu visi, kas netingėjo, šaipėsi, jog kvailelė Monika neišmano, ką kalba. Visi kvatojosi iš Monikos įžvalgų. Vėliau, kai M.Šalčiūtės įžvalgos pasitvirtino, ji pati socialiniuose tinkluose priminė, kad iš jos juokėsi barakudos, blondinės, išmestos iš 8-os klasės ir t.t. „Kalbėjau žmogiškai, ne moksliškai, - aiškino M.Šalčiūtė. - Kas dabar iš mūsų kvailas?"

Melas pagal politikus

M.Šalčiūtė tada pati prisipažino, jog nelabai pasitiki žmonėmis, todėl mažai su jais konsultuojasi. Pagrindinė Lietuvos gyventojų masė, skirtingai nei M.Šalčiūtė, matyt, labiau pasitikėjo įvairiais ekonomikos žinovais, finansų ekspertais ir tuometine valdžia. Bent taip atrodė, jog žmonės Lietuvoje euro įvedimo laukia be jokios baimės. Atvirkščiai. Kupini euforijos. Tiesa, taip tik atrodė, nes, kas turėjo atliekamų litų, 2014-aisiais skubėjo už juos įsigyti nekilnojamojo turto, įvairios buitinės technikos. Vadinasi, netikėjo pasakomis, jog, įvedus eurą, kainos nekils.

O kas neturėjo santaupų, beliko tik pasikliauti Lietuvos valdžia. Audringai tikinusia tuometinės prezidentės, ekonomistės Dalios Grybauskaitės lūpomis, jog euras mums atveria „galimybę augti ir būti modernia europietiška valstybe, kelti sau naujus tikslus ir drąsiai žvelgti į priekį".

Sakiniai, kai juos ištaria gerbiami valstybių vadovai, juolab ekonomikos profesionalai turi hipnotizuojantį ir raminantį poveikį. Lyg bylotų koks nors Kašpirovskis. Tad dalis mūsų apsidžiaugė, jog dėl euro įvedimo tapsime modernia valstybe. Suprask, visos kaimo babytės, gavusios pensijas eurais, iškart taps modernios. Matyt, dabar su „Prada" rankinėmis ir „Louboutin" batais kulniuoja pėsčios į rajono centrą. Nes modernioje, eurą įsivedusioje Lietuvoje keleiviniai autobusai jau nemodernūs. Po kaimus vis rečiau važinėja.

Nieko naujo, jog politikai meluoja, o bylodami piliečiams, aiškiai abejoja piliečių šviesiu protu. Bijau, jog visada. Todėl nepasistengė paaiškinti, kodėl neabejotinai modernios valstybės, tokios kaip Danija, Švedija, Jungtinė Karalystė, kažkodėl neįsiveda euro. O Lenkija, įsikibusi į savo zlotą, taip pat neskuba modernėti. Tačiau į detales niekas nesigilino. Tuometinė valdžia bylojo, jog reikia drąsiai žvelgti į priekį, todėl, kas neturėjo santaupų, vaidino drąsius. Žvelgė į kažką.

O ką įžvelgė - tai tikrai įžvelgė D.Grybauskaitę, tuometinį premjerą Algirdą Butkevičių, finansų ministrą Rimantą Šadžių ir tuometinį Lietuvos Banko vadovą Vitą Vasiliauską. Įžvelgė 2025 m. sausio 1 d., lygiai 10 min. po vidurnakčio stūksančius prie bankomato. Ir išsigryninančius pirmąjį 10 eurų banknotą. Dabar tas banknotas Pinigų muziejuje, bankomatas - nežinau, kur, gal surūdijo. O kiti D.Grybauskaitės žadėti žengimo į priekį vaizdai dar buvo blankūs, išskydę. Priekio dar nesimatė, o kas santaupų turėjo, euro įvedimo išvakarėse įžvelgė tai, ką ir derėjo įžvelgti. Todėl skubėjo litus iškeisti į į žemės sklypus, butus, namus, vertybinius popierius ir t.t.

O tada nuo 2015 metų sausio pirmosios prasidėjo visuotinis eurų ir euro monetų atvaizdų tyrinėjimas bei atpažinimas. Vos ne fotorobotų sudarinėjimas, monetų apčiupinėjimas. Su pirkėjų ir prekybos centrų kasininkių aimanomis, apsižodžiavimais. Bet ir tai praeina!

Du pretekstai. Gamta ir užmarštis

Aišku, negali sakyti, jog niekas nepatyrė naudos. Važinėjant po 20 euro zonos valstybių jau nereikia konvertuoti valiutos. Verslui palengvėjo tarptautiniai atsiskaitymai ir t.t. Tačiau niekas nenori pagalvoti apie du PRETEKSTUS, inspiruotus būtent euro įvedimo.

Pirmasis pretekstas - bendražmogiškas. Jeigu gamtoje individas praleis progą gauti naudos, tai bus blogai prisitaikęs, menkai gyvybingas individas. Todėl paprastai, jei atsiranda proga pasipelnyti, tai ir pasipelno. Todėl iš euro įvedimo pasipelnė visi prekių ir paslaugų pardavėjai, gamintojai ir t.t. Matyt, geriausiai prie gamtos dėsnių prisitaikę. Pirmą pusmetį po euro įvedimo dar šiek tiek valdžios pagraudenimų privengė, o paskui net plikiai pasileido plaukus.

Antrasis euro įvedimo inspiruotas pretekstas - daug rimtesnis. Tai pretekstas užmiršti ar net paniekinti Lietuvos istoriją. Iš atminties išbraukiamas natūralus lietuvio didžiavimasis savo nacionaline valiuta, kuri buvo 1922-1940 ir 1993-2014 m. Istorija tolsta. Dabar tas litas kuo toliau, tuo labiau atrodys tik laikinas ekonominis pleistras, sentimentalus, bet nelabai būtinas tarpukario Lietuvos valiutos atkartojimas. Na, tiesiog laikinas nesusipratimas. Nes kas tas litas? Litas - tai tik Lietuva su savo archajiškais sentimentais. O euras - tai Europa. Tiesa, euro monetoje mūsų Vytis dar likęs, bet kada nors neliks. Arklių visoje Europoje mažėja.

Tėvas-1 ir tėvas-2

Į lito praradimą galime žiūrėti visaip. Pavyzdžiui, prisiminti, jog visos okupacinės valdžios būtinai stengėsi įvesti į okupuotą Lietuvą savo valiutą - rublius, ostmarkes, markes, vėl rublius. Todėl tikėtina, jog nacionalinė valiuta okupantų visada suvokiama kaip blogis. Kaip kunigaikščio, monarcho, suvereno, valstybės ir t.t. nepriklausomybės įrodymas.

Dabar gal taip klaikiai negalvokime. Tiesiog prisiminkime, jog litas turėjo du tėvus. Kunigą ekonomistą Vladą Jurgutį, kalėjusį nacių lageryje ir ekonomistą Romualdą Visokavičių. Jei kalbame apie tėvus, vadinasi, mes tą savo litą sužmoginame. Tad jei tas popierinis ar metalinis „žmogutis" su Vyčio atvaizdu turėjo du tėvus (LGBT prasme - oho koks modernus! ), tai logiškai turėjo turėti ir kažkokius žudikus. Nes „žmogučio" jau dešimtmetį nėra. Tik kosmiškai pabrangusi grietinė.