Lietuvos visuomenei vis labiau senstant, nenuostabu, kad šalyje kuriasi vis daugiau socialinės globos namų. Ir žmonės į juos žiūri jau palankiau, nei prieš porą dešimtmečių. Tačiau globos namai globos namams nelygūs. Į vienus įžengus nosį riečia nemalonus kvapas, artėjančios mirties alsavimas, tačiau kituose jautiesi lyg jaukiuose namuose.
- Senatvė, ligos, negalios lydi žmonių gyvenimą. Bet šie dalykai jokiu būdu neturi atimti iš žmogaus orumo. Kaip keičiasi pati globa? - paklausėme Skemų socialinės globos namų direktoriaus pavaduotojos socialiniams reikalams Gretos ŽILĖNIENĖS.
- Globos namai per daug dešimtmečių pasikeitė, juk anksčiau socialinės globos namai būdavo labai nutolę nuo miestų centrų. Buvo siekiamybė atskirti. Senosios kartos požiūris ir likęs toks, kad atiduodi žmogų į pensionatą kaip kokį nereikalingą.
Mūsų globos namuose durys nerakinamos, yra visiškai laisvė, žmonės eina kur nori, bet turi informuoti, iki 22 val. vakaro grįžti namo. Jaunesni net pas gydytojus važiuoja ar į Užimtumo tarnybą. Yra pas mus žmonių nuo 18 metų, yra gana savarankiškų. O kitame skyriuje jau yra seneliai, kurių sveikata sunkesnė ir jiems reikia didelės priežiūros.
Atvažiuoja pas mus žmonės ir nuoširdžiai nustemba, sako, čia kaip namai. Įstaiga anksčiau buvo panaši į ligoninę, mes kuriame aplinką, kad būtų kaip namai.
Pas mus žmonės atveža artimąjį ir laikinam atokvėpiui, kalbamės su artimaisiais ir jaučiame, kad jie jaučiasi nepatogiai. Bando teisintis, kodėl tą žmogų atvežė. Aš sakau, kad pasiteisinimų tikrai nereikia, juk negali žmogus 24 val. kitam teikti priežiūrą, žmogus turi ir savo gyvenimą gyventi. O mes dirbame 24 val. per parą, juk mūsų darbuotojai keičiasi, o artimasis ištisai turi būti su savo žmogum. Tai gali būti, kad ir jam kančia, ir tam jo artimajam kančia.
- Žmogus, kuriam reikalinga priežiūra, natūralu, nenori palikti savo namų, jo artimieji jaučia ir kaltę, ir beviltiškumą, nes nei fiziškai, nei finansiškai negali prižiūrėti ištisą parą.
- Lietuva negali žmogaus namuose teikti tokių paslaugų 24 val. per parą. Yra apskaičiuota, kad tokia priežiūra namuose vienam žmogui kainuotų daugiau nei 8000 eurų per mėnesį. O, pavyzdžiui, mūsų globos namuose ta kaina vienam žmogui mėnesiui yra iki 1300 eurų. Aišku, žmonės nori grįžti į namus, jie kalba apie namus, yra jautrių situacijų. Gaila, kad šiai dienai Lietuva negali sudaryti tokių sąlygų... Bet stengiamės, kad kiekvienam žmogui kiekviena diena nebūtų kančia, kad jie jaustųsi gerai, ypač tai svarbu, kalbant apie žmones, kurie atvažiuoja ilgalaikei globai.
Pas mus skyriuose gyvena ne daugiau kaip po 30 senelių, atsiranda draugystės, turime koplytėlę, vyksta Mišios.
- Papasakokite apie finansinę pusę, kaip išlaikomi globotiniai?
- Kiekvienas žmogus gauna pajamas už savo negalią, yra įvairių išmokų rūšių ir mes nuo to žmogaus pinigų atskaičiuojame 80 proc., 20 proc. lieka žmogui, tai gali sudaryti apie 100, 150 eurų. Tas 20 proc. lieka saviems poreikiams, tačiau įstaiga aprūpina viskuo: vaistais, maistu, drabužiais, reikalingiausiais baldais, higienos priemonėmis, viskuo, ko žmogui gali reikti.
- Žmonės dalijasi įvairia patirtimi iš įvairių šalies globos namų, vieni sako, įėjus smirda, nejauku, kituose globos namuose - švaru, jauku. Nuo ko priklauso, kad globotiniais būtų kokybiškai pasirūpinta.
- Vienas niuansas gali būti, kad būna per mažai darbuotojų. Bet vis tiek reikia atrasti laiko skirti higienai, patalpų valymui, pačių žmonių dažnesnei priežiūrai.
Labai nemėgstu žodžio „kontrolė", bet pasakysiu, ką kitur matau, kad trūksta kokybiškos kontrolės. Turi vadovai nueiti, pamatyti, užuosti ir pasakyti. Matai, kad su žmogum ne taip elgiasi, turi pasakyti.
Pas mus padalinių vadovai yra socialiniai darbuotojai, mes dirbame su jais ir džiaugiamės, kad jie turi požiūrį, kad viskas turi būti gražu, kvepėti, turi būti malonu mums patiems dirbti. Kas gi norės dirbti aplinkoje, kur šlapimo kvapas? Tai nemalonu dirbti, o žmogui gyventi tokioje aplinkoje juo labiau nemalonu. Mes tikriname viską, žiūrime, ir kaip žmonių finansai naudojami, kas yra perkama, ar lėšos naudojamos tikslingai. Viską tikriname.
Žinoma, turi būti švaru, bet svarbiausia mūsų misija yra santykio su žmogumi, t.y. paslaugų gavėju, kūrimas. Reikia palaikančio santykio. Kiekvienas gyventojas turi savo asmenį, kuriam gali išsikalbėti, tai būna koks nors mūsų darbuotojas.
- Bet prieš keletą metų buvo kilęs skandalas dėl jūsų globos namų, kai buvo izoliuotas agresyvus globotinis. Žmogus buvo nedidelėje patalpoje už grotų.
- Tuo metu aš įstaigoje dar nedirbau. Bet po to įvykio įstaigoje įvyko struktūrinių pokyčių. Aš atėjau kaip nauja darbuotoja, iki tol pavaduotojo net nebuvo. Keitėsi vadovai, kitaip tariant, mes vertėme naują puslapį. Taip, tas įvykis lėmė pokyčius.
Mūsų globos namams jau 85 metai, jie labai seni. Bet iš pradžių buvo tik vienas pastatas, prižiūrėta iki 30 senelių, paskui namai plėtėsi. Šiandien turime 323 gyventojus. Pas mus dirba 204 darbuotojai, daugiau nei 150 tiesiogiai dirbančio aptarnaujančio personalo. Pas mus gyvena žmonės su intelekto, psichosocialine negalia, gali būti ir su fizine negalia, - tai specifinė grupė. Pas mus yra ne tik socialinio darbo personalas, bet ir sveikatos priežiūros personalas, dirba slaugytojai, jų padėjėjai, kineziterapeutas, masažuotojas, psichologas, ergoterapeutas. Pragulų profilaktika, nuolat imamas kraujas sveikatos tikrinimui, priežiūra yra nuolatinė.
- Kai priimate į darbą žmones, kokius reikalavimus jiems keliate?
- Labai daug priklauso nuo darbuotojų, kurie yra šalia žmogaus. O vadovai diktuoja tam tikras sąlygas, kultūrą, vertybes, yra ir bendros įstaigos vertybės, kurias mes kuriame. Darbo kokybė labai priklauso nuo empatijos. Yra formalus ir neformalus požiūris; formalus - tai „aš atėjau, atidirbau, gavau atlyginimą, viso gero". O neformalus požiūris yra altruistinė veikla, darbas, kurį aš darau iš meilės.
Faktas, kad ir atlyginimas yra svarbu. Bet tie dalykai turi sietis, čia darbas ne sūrinėje, kur sūrį apverčiau, sūriui meilės nereikia tiek. O čia yra darbas su žmogum, turi būti empatiškas, švelnus. Nori nenori tu turi mylėti žmones, nes kitaip tau pačiam nesiseks darbas. Žmonės labai jaučia darbuotojų nuotaikas, emocijas.
- Ar lengva rasti specialistų?
- Sunkiau dėl slaugytojų, jeigu netektume, būtų labai sunku atrasti. Įstaigos nuo kitų kartais bando nusivilioti siūlydamos geresnes sąlygas. Prieš kelis mėnesius turėjome konkursą dėl individualios priežiūros darbuotojų, tai į vieną darbo vietą buvo 23 kandidatai. Atlyginimai dabar gana neblogi. Slaugytojas uždirba daugiau nei 1000 eurų per mėnesį.
- Kokia yra globos namų tolesnė vizija?
- Norime, kad savarankiškesni žmonės iš mūsų persikeltų į grupinio gyvenimo namus, į apsaugotą būstą Rokiškio mieste. Mes ieškome 1 kambario butų, ten žmogui bus teikiamos paslaugos. Mes, aišku, mažėsime.
Mūsų įstaigos vadovas yra labai energingas ir turintis daug minčių, planas - atidaryti slaugos skyrių, kur būtų gyventojų, negalinčių net atsisėsti į vežimėlį, tada jie galės būti vežami ir į lauką, terasą, balkoną su lova. Kitaip sakant, kad galėtų judėti su lova. Kad žmogus lauke praleistų laiką. Juk negali žmogus visada gulėti vienoje vietoje.
To dar Lietuvoje nėra, bet mes turime tokį planą tai įgyvendinti.
Tikiu, kad globos namai pasikeis, nereikia bijoti pokyčių.