Grybavimas - beveik šventas mūsų ritualas

Teatro režisierius, grybingosios Dzūkijos sostinėje - Alytuje - gimęs Gytis PADEGIMAS neatsispiria grybavimo traukai. Juolab kai vasarą ilsisi Dzūkijoje, miške esančioje sodyboje.

„Žinote, - atviravo G.Padegimas, - dabar man atrodo, kad Dzūkijos grybai traukiasi į Vakarų Lietuvą. Dėl to, kad didžiuliai karščiai, per sausa darosi mūsų kūlynuose, kaip vadina dzūkai, bei pušynuose. Tai šią vasarą aš praleidau sodyboje, esančioje miške, Dzūkijoje, beveik pusantro mėnesio, o grybų pavykdavo rasti, galima sakyti, tik savo kieme. Tiesiog už tokio keliuko paeidavome - ir prisirinkdavome voveraičių, o toliau miškuose nelabai tų grybų buvo.

Tiesa, pavyko rasti žvynabudžių. Man pačiam labai patinka žvynabudės, nors jų daug kas nepažįsta ir tiesiog laiko musmirėmis. O aš kai svečiams patiekiu žvynabudžių, užduodu klausimą - kas čia? Čia žuvis ar karbonadas? Ir beveik niekas paragavęs neatsako, kad čia yra grybas.

Kaip žvynabudes kepu? Labai paprastas receptas. Reikia žvynabudę pamirkyti į kiaušinio plakinį su įvairiomis žolelėmis - čiobreliu, raudonėliu. O tada - į miltus pavolioji ir kepi riebaluose. Paprastas ir greitas receptas.

Ir voveraites galima taip paruošti, bet kiti voveraites dar apverda, o tik paskui kepa. Aš voveraites iš karto keptuvėje troškinu. O baravyką jau kepi svieste, tarsi Komuniją (juokiasi - aut. past.). Kai kas sako, kad baravykų šią vasarą rado daug, o mes tuos dar likusius baravykus kaip Komuniją išsidaliname po gabaliuką. Tai vasaros vaišių simbolis. Be grybų juk nėra vasaros - reikia paragauti."

- Grybavimas - tarsi kažkoks kasmetinis ritualas. Vis vien reikia bent vieną kartą susiruošti į mišką!

- Grybavimas sukelia žmogui ir nuostabą, ir netikėtumą, kai randa grybų, - atsakė G.Padegimas. - Tai gamtos dovanos. Tai ne žuvavimas, ne medžioklė, kai reikia žudyti, o čia nieko nežudai, tik patenkini savo tą atavistinį medžiotojo instinktą be kraujo praliejimo.

- Turbūt tas grybavimo paprotys, sąmoningai sakau - ne įprotis, bet paprotys, atėjęs dar iš pirmykščių bendruomenių, iš rinkėjų kultūros?

- Atsimenu, kaip vaikystėje, kai jau gyvenome Kaune, su tėvais mes važiuodavome grybauti į Dzūkijos miškus. Ir močiutė, ir mama - visi. Grįždavome su pilnais kibirais grybų ir tada būdavo mūsų virtuvėje toks didysis, kolektyvinis grybų rūšiavimas, valymas, sūdymas. Seniai nevalgiau ne marinuoto, bet tokio sūdyto grybo, kurie būdavo statinaitėje ąžuolinėje suslėgti. Taip grybus ruošdavo mano tėvai, močiutė. Tokių skanių sūdytų grybų labai seniai jau nevalgiau. Su grietine, su svogūnėliais.

Rinkdavome visus grybus ir visus sūdydavome, nes mano tėvai grybus labai gerai pažinojo, o aš, matyt, jau taip gerai nepažįstu, nes, sakykim, mano tėvai ir umedes imdavo sūdyti. O dabar, sakykim, tų umedaičių pasitaiko, bet jos tokios trapios... Tiesa, man patinka, kaip nuo seno įprasta Dzūkijos kaimuose, rinkti voveraites, o paskui sėdėti namų gonkeliuose ir jas valyti. Irgi toks vienas iš malonesnių vasaros darbų, kurį nuo senovės atsimenu.

Bet man labai keista, kai į sodybą, kurioje vasaroju jau 40 metų ir kuri yra giliai miške, atvažiuoja grybautojai, pastato savo mašiną vos ne po mano langais. Laksto, rėkauja, grybų ieško. O aš galvoju: ar jie mus kvailiais laiko? Negi galvoja, kad mes patys nesusirinksime grybų, augančių po mūsų langais?

- Anksčiau grybavimas buvo gyvybiška būtinybė, kad žmogus nebadautų. O dabar ar nepastebite mūsų godumo, kai prisirenkame grybų pilnas bagažines, o paskui galvojame, ką su jais veikti, nes aiškiai per daug?

- Godumas matosi ir tai mane labai žeidžia. Ypač kai žmonės renka mėlynes su tais grėbliais, tomis šukomis šukuoja, nutraukia nuo mėlynių krūmelio visus lapelius.

Žmogus neturi saiko, jis toks plėšrus gyvūnas. Žmogus dažnai nepagalvoja, kad gamtoje reikia elgtis subalansuotai, kad negalima visko plėšti. Kartais atvažiuoja ir, matyt, galvoja, kad jau negrįš į šitą miško vietą, todėl ją tiesiog nusiaubia. Važiuos mašina tiesiog ant samanų. Aš jau nekalbu, kad 10 metų vaikštau po mišką ir vis šiukšles renku, kurias būtinai kažkam reikia numesti... Tiesa, dabar jau šiukšlių mažiau pasitaiko, gamtos saugojimas, edukacija veikia.

- Ar grybausite ir gilų rudenį?

- Rudenį pasirodys rudmėsės, žaliuokės. Pastarosios - puikus grybas. Labai man patinka. Vėlyvą rudenį, kai jau pašalvena, kai rytais jau rūkai, kai voratinkliai jau draikosi - tada pasirodo žaliuokės!

Tiesa, pastebiu, kad šiemet vasarą buvo labai įdomus reiškinys - kazlėkai buvo nesukirmiję. Nuo vaikystės prisimenu kazlėkų tiltus prie Nemuno, pas senelius, tai kazlėkai labai greitai kirmydavo. O šiemet, kiek teko jų rasti mano vietose, tai jie buvo labai atsparūs, nesukirmiję. Matyt, gamta kažkaip balansuoja: kai vienų grybų mažėja, tai kitų atsiranda, todėl ne tik dzūkų mergos, bet ir mes visi nebūsime grybų neragavę.

Esu dabar Juodkrantėje, bet čia negrybauju. Tačiau matau, kaip žmonės grybauja ir matau, kad čia auga kažkokie specifiniai grybai, panašūs į baravykus. Be jie ne baravykai. Aš net nežinau, kaip juos pavadinti, tai klausiau gyventojų vietinių. Jie vadina tuos grybus balsiukais!

Apie mūsų grybus

Lietuvoje auga apie 6500 rūšių grybų, iš jų gali būti renkama ir valgoma iki 70 rūšių, tačiau grybautojai renka tik 30 rūšių, kurias geriausiai pažįsta.

Populiariausi grybai:

1. Valgomosios voveraitės

2. Tikrinis baravykas

3. Raudonviršis

4. Žaliasis baltikas (žalbaravykis)

5. Lepšė

6. Rudmėse

7. Briedžiukas

8. Valgomasis bobausis

9. Skėtinė stambiažvynė (skėtinė žvynabudė)

10. Paprastasis kelmutis.

11. Ūmedė.

Nuodingiausi grybai - Žalsvoji musmirė ir smailiakepurė musmirė.

Grybingiausia yra rytų ir pietryčių Lietuva.

Grybingiausi rajonai - Alytaus, Biržų, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Tauragės, Plungės, Varėnos, Vilniaus.

Grybai daugiausia auga pušynuose. Taip pat eglynuose, kur pasitaiko ir beržų, ąžuolų. Mažiausiai valgomų grybų auga pelkėse, užpelkėjusiuose miškuose bei šlapiose pievose.

Nepatariama rinkti grybų miestų parkuose ir pakelėse, nes tokie grybai gali būti užteršti sunkiaisiais metalais.

Grybų rinkimas prasideda nuo balandžio vidurio. Tada ima dygti bobausiai ir briedžiukai. Pats grybų augimo pikas - rugpjūtis ir rugsėjis. Tada dygsta daugiausia valgomų grybų rūšių.

Nuo rugsėjo vidurio pradeda dygti žaliuokės, gluosninė kreivabudė, juosvažalis baltikas.

Lietuvos grybai (voveraitės, baravykai, žaliuokės) eksportuojami į Skandinaviją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją.

Grybų importui netaikomos sankcijos, todėl į Lietuvą galima importuoti grybus iš Baltarusijos ir Rusijos.

Šiemet vien liepos mėnesį Kauno apskrityje su šunimis teko ieškoti šešių pasiklydusių garbaus amžiaus grybautojų, o rugpjūtį - dar vieno. Tad gelbėtojai pataria grybautojams su savimi pasiimti įkrautą telefoną, švilpuką, vandens bei užkandžių. Ir būtinai pranešti artimiesiems, kur išeina grybauti.