3 nuotr.Šiandien, eidamas 94-uoius metus. Trakų globos namuose numirė A. Čekuolis. Žurnalistas, rašytojas, vertėjas, žvejys, žvejybinio tralerio bocmanas, žvalgybininkas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.
Žmogus, parašęs ir išleidęs 21 knygą.
Žmogus, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Portugalijos Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi. Taip pat Lietuvos nepriklausomybės atminimo medaliu ir Krašto apsaugos ministerijos medaliu.
Rusų kalbos beveik nemokantis aukštaitis lietuviukas, kuris, būdamas tik 17-os metu įstojo mokytis į TSRS Rašytojų sąjungos Maskvos Maksimo Gorkio institutą. O diplomą gavęs atliko tiesiog avantiūristišką darbinės biografijos salto - išėjo kaip eilinis jūreivis į jūrą.
Tai žmogus, planavęs tapti žvejybinio tralerio kapitonu, bet tapęs rašytoju ir žurnalistu, tarybiniais laikais (1953-1964) dirbusiu Klaipėdos žvejybos laivyne eiliniu jūrininku, vėliau bocmanu ir vos ne kasmet rašiusiu vis po naują knygą. Tiek plaukiojęs, kad net nespėdavęs sužinoti, kaip jo knygas perka. Nes vėl tekdavo išeiti į jūrą.
Knygų buvo tikrai daug. Tačiau tuometinius paauglius turbūt labiausiai paveikė 1959 m išleista A.Čekuolio knyga „Perkūnas netrenkia į laivą". Tuo metu, kai jaunimui buvo maža vilties keliauti po pasaulį, pamatyti egzotiškus kraštus, sužinoti, kas vyksta už geležinės uždangos, tuometiniai svajokliai (komjaunuoliai, pionieriai, spaliukai) skaitė žurnalą „Mokslas ir gyvenimas" bei A.Čekuolio vis naujas knygas. Iš jų dvelkė laisvė. Jos alsavo drąsa, išbandymais ir vyriškumu. Jos bent kiek kompensavo kelionių ilgesį.
Koks dar buvo A.Čekuolis? Žmogus, išmokęs ispanų kalbą ir 1964-1967 m dirbęs vertėju Kuboje, TSRS Žuvies pramonės ministerijos atstovybėje. Nors revoliucingoji Kuba buvo Laisvės sala ir TSRS draugė, retam lietuvių yra pavykę patirti Havanos egzotiką. Tad šiuo aspektu lietuvis rašytojas A.Čekuolis Lietuvai tapo savotišku Ernestu Hemingvėjumi.
Ką dar galima pasakyti apie A.Čekuolį? Jis tiesiog buvo labai gyvas, gyvybingas ir smalsus žmogus. Niekada nepraleidęs progos tobulintis. Prisitaikyti prie istorinių aplinkybių ir iš to išpešti naudos. Pvz, kuo daugiau pakeliauti. Tai žmogus, 1968-1973 m dirbęs TSRS spaudos agentūroje „Novosti" korespondentu Kanadoje, Portugalijoje ir Ispanijoje. Kaip pats yra pasakojęs, kai pirmą kartą išvyko dirbti į užsienį, jo tuometine žmona Birutė ėmė garsiai stebėtis, kiek parduotuvėse yra prekių. O A.Čekuolis ją paprotinęs - žinok, matyk, bet garsiai nekalbėk.
Tai buvo žmogus, pats prisipažinęs, jog dirbo KGB užsienio žvalgybai tačiau, kaip pats sakė "nebuvau bilduku, bet užsienio žvalgyboje kartais tekdavo".
Tai buvo žmogus, nuo 1986 m. vadovavęs savaitraščiui "Gimtasis Kraštas". Šiame didžiulio tiražo savaitraštyje buvo išspausdintas visuomenę sukrėtęs straipsnis "Romas Kalanta. Deglas atgimimo naktį". Taip pat pirmą kartą paskelbta publikacija apie Rainių žudynes. Ir tie straipsniai pasirodė tada, kai Lietuvos TSR dar nesijautė Michailo Gorbačiovo paskelbtos "glasnostj" (viešumo) ir vietinė komunistinė nomenklatūra dar tik vangiai imitavo "perestroiką".
1988 m A.Čekuolis kartu su kitais Lietuvos kultūros, meno inteligentijos atstovais buvo išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. Kaip pats sakė, supratęs, kaip ši pirmoji Sąjūdžio grupė rizikuoja - „Jeigu išeis šnipštas, Kremliui bus pagrindo tvirtinti, kad burbuliuoja tik saujelė intelektualų, o visiems kitiems žmonėms Sovietijoje yra gerai. Represijų tada neišvengsi. Maskvos letena žinoma".
Tačiau šiam žmogui, tiesiog reiškiniui, vardu A.Čekuolis, netrūko nei drąsos, nei avantiūrizmo, nei išminties. Galbūt jautė, kad istoriniai pokyčiai jau neišvengiami? Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki 88-erių amžiaus dar vedė Lietuvos TV laidą „Pokalbis su Algimantu Čekuoliu". Veržlumą sustabdė tik patirta nugaros trauma. Kaip pats guodėsi, „aš šlubuoju ne iš senatvės, o kad nugara laužta".
Tai buvo žmogus, mokėjęs septynias užsienio kalbas. Žmogus, mėgęs moteris, raudoną vyną, prasmingus pokalbius, slidinėjimą kalnuose, žvejybą, nardymą, o į savo žmoną kreipdavęsis ne „tu", bet „jūs". Galiausiai stabtelėjęs tik dėl nugaros traumos. Išdidus iki pabaigos. Nenorėjęs tapti niekam, net jį mylintiems vaikams našta, todėl pasirinkęs gyventi Trakų globos namuose. Kaip pats sakė, „pasaulį apiplaukiau, gyvenimą aprašiau". Dabar jo laivas išeis į paskutinįjį reisą. Todėl sakome - sudie, jūreivi, bocmane, smalsių žmonių gide. Dabar išplauki ten, iš kur jau negrįžtama. Bet tu vis vien patyrei, išjautei, išvargai, išskanavai labai įdomų gyvenimą!
