Išpūstos išlaidos didesnio saugumo neužtikrins

- Kokia situacija yra su išlaidomis gynybai likusiame pasaulyje?

- Įprasta, kad gynybos išlaidos yra skaičiuojamos santykyje su BVP bei išvedamas tam tikras procentas. NATO turi sutartinį tikslą, kad išlaidos siektų 2 proc. nuo BVP, bet nemažai Aljanso narių, įskaitant didžiąsias Europos šalis, jo nėra pasiekusios. Užtat Lietuvos valdžia dabar projektuoja net tris kartus didesnes išlaidas.

Remiantis SIPRI 2023 m. duomenimis, 5 proc. lygį nuo BVP yra pasiekusios kelios Artimųjų Rytų šalys - Izraelis, Saudo Arabija, Omanas bei kariaujančios/konfliktų valstybės - Rusija, Ukraina, Pietų Sudanas, Alžyras. Ir viskas. Net JAV 2023 m. išlaidos gynybai siekė 3,36 proc. Europa irgi gerokai nutolusi nuo 5,5 proc. slenksčio. Kalbant apie Rytų Europos šalis, Lietuvai ir Estijai jas tektų didinti 1,7 karto, latviams - 2, bulgarams - 2,7, čekams - 3,3, rumunams - 3,1 karto. Net ir lenkams reikėtų didinti 1,3 karto. Vakarų šalyse ir Skandinavijoje situacija dar blogesnė. Belgijai reikėtų didinti 4 kartus, Vokietijai, Italijai ir Norvegijai - 3, Švedijai - 3,4, Prancūzijai - 2,4 karto ir t.t.

Realioje gynybos politikoje 5 proc. slenkstis yra labai aukštas ir iš esmės nepasiektas. Rodiklis, kuris gerai atspindi gynybos išlaidų mastą - gynybos išlaidos vienam gyventojui. Persų įlankos šalys, Izraelis, Australija, Jungtinė Karalystė pagal šį rodiklį pirmauja, kariaujančių šalių išlaidos gynybai irgi aukštos, bet Lietuva pagal šį rodiklį jau šiandien lenkia Rusiją, Lenkiją, Latviją, nekalbant apie Pietų ar Vakarų Europos šalis.

- Kodėl, nepaisant ir taip didelių išlaidų, atsirado sprendimas dėl 5,5-6 proc.?

- Esminis motyvas - įsiteikti naujam senam JAV prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump). Jis pareiškė, kad NATO šalių gynybos išlaidos turėtų būti 5 proc., ir Lietuva pirmoji paskelbė, kad to sieks. Vertinant per politikos sprendimų prizmę, tai yra bandymas bėgti priešais traukinį. Tokią nuostatą iš visų NATO šalių formuluoja vienintelė Lietuva.

Kitas aspektas - Lietuva iš JAV demokratų partijos politikos farvaterio staiga neria į respublikonų politikos srovę, „pamiršusi", kad priimant esminius, daug kainuojančius sprendimus, būtina gerai apsvarstyti, o tik tada skelbti viešai.

Šį kartą VGT sprendimas nei derintas koalicijoje, nei prognozuotas, nei nuspėtas. Dar daugiau, Vyriausybė vienu iš svarbiausių prioritetų yra paskelbusi socialinės gerovės didinimą, todėl jos programoje jau buvo konfliktas tarp išlaidų gynybai didinimo ir socialinės gerovės kėlimo.

Tiesa, VGT teikia siūlymus, bet neturi teisių priimti sprendimus. Galutinius sprendimus priims Vyriausybė ir Seimas. Kadangi sprendimas nėra derintas, galimai projektuojamas konfliktas tarp Prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo. Ar konfliktas kils, parodys laikas.

Motyvas, priminsiu, patikti D.Trampui, bet ar taip tikslas bus pasiektas? Greičiausiai ne. D.Trampas skelbia, jog vykdys sveiko proto revoliuciją, kas reikalauja prognozuojamų ir paskaičiuotų sprendimų, be politinio ekspromto ar popso. VGT siūlymas patenka į šį lauką, nes čia nei argumentai svarstyti, nei pasekmės įvertintos. Akivaizdu, kad toks sprendimas kuria daug neapibrėžtumo. Sprendimas nukritęs lyg iš dangaus. Jo įgyvendinimo galimybės nepasvertos, lieka daug neatsakytų klausimų, svarbiausias kurių - kur ir kaip tokios padidintos išlaidos bus naudojamos. Dabar buriama iš kavos tirščių ir bandoma prisidengti kalbomis apie „istorinį" siūlymą.

- Ką tie 5,5 proc. reiškia Lietuvai? Ir kaip atrodome kitų Baltijos šalių kontekste?

- Didelių karinių išlaidų problemas galima suskirstyti į kelias dalis. Pirma - ekonominės srities problemos. Norint pasiekti šį tikslą, kasmet reikėtų papildomai skirti po maždaug 1,5 mlrd. eurų. Gynybos išlaidos 2028-2030 m. sudarytų beveik penktadalį Lietuvos biudžeto išlaidų kasmet. Šiandien išlaidos gynybai sudaro 13 proc. Tai yra daug, nes latviai ir estai tam skiria 7-8 proc. Latvija ir Estija turi parengusios šalių biudžetų projektus 2025-2028 m., remiantis kuriais jų išlaidos gynybai ir toliau bus apie 7-8 proc.

Lietuva beveik dvigubai lenkia kaimynes, nors yra toje pačioje geopolitinė erdvėje, kas reiškia, kad iššūkiai yra panašūs. Poreikis turėti 2,5-3 kartus didesnes išlaidas gynybai nei kaimynai kelia abejonių.

Dar vienas neretorinis klausimas - ar tiek išleisdami tikrai būsime 3 kartus saugesni? Blaiviai mąstant aišku, kad ne, ir saugumo laipsnis bus panašus į tą, kurį turime.

Idėjos realizavimui kai kurie politikai siūlo skolintis. Šiai dienai Lietuvos skola siekia 40 proc. BVP, bet gynybos išlaidų padidinimas skolą per trumpą laiką padidintų mažiausiai iki 50 proc. ir ji toliau augtų.

Be to, esame ES narė ir mums galioja tos pačios taisyklės, kurios sako, kad biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. Šiemet turime 5 mlrd. eurų deficitą. Jeigu modeliuotume biudžetą su didesnėmis karinėmis išlaidomis, deficitas nemažėtų ir kasmet svyruotų tarp 4-5 mlrd.

Beje, ar kas nors įvertino poveikį darbo rinkai? Gynybos pajėgumų stiprinimas susijęs su visuotiniu šaukimu, kas eliminuotų dalį jaunų darbuotojų iš darbo rinkos, o kvalifikuoti specialistai iš civilinių sektorių galimai migruotų į gynybos sritį, todėl civilinė sritis rizikuotų likti be talentų.

Svarbi ir visuomenės nuomonė. Ji Rusijos grėsmių akivaizdoje palanki aukštesnėms gynybos išlaidoms, tačiau situacija keičiasi. Jeigu prieštaravimas tarp socialinės gerovės politikos ir gynybos išlaidų didės, galime sulaukti ir visuomenės nepasitenkinimo. Visuomenės diskurse gali sustiprėti nuostata, kad šalis pernelyg militarizuojama. O didžiausias paradoksas gali laukti Prezidento, kuris daugiau nei prieš penkerius metus į politiką atėjo su gerovės valstybės idėja, o ją gali palikti su karinės valstybės projektu.

Šiame kontekste stiprėtų ir politinės rizikos. Jau matome, kad koalicijos partneriai nevienodai vertina VGT siūlymą. „Nemuno Aušra" išsakė nuomonę, jog turi būti nurodyti šaltiniai, keliai ir būdai, kaip pasiekti 5,5 proc. Priminsiu, lyginant gynybos išlaidas su kitomis šalimis, jos jau yra aukštos ir planuojamos dar aukštesnės. Karinės išlaidos galimai formuojamos socialinės gerovės sąskaita, todėl tiek koalicijos, tiek kitoms partijoms gali kilti panašių abejonių, nepaisant, kad Lietuvoje vadinamoji „karo" partija yra stipri. Bet čia gali suveikti ir D.Trampo efektas, kuris save kelia kaip „taikos prezidentą". Tad ir „karo" partijai gali nelikti kitos išeities kaip prisitaikyti prie kintančių pasaulio tendencijų.

O kur dar korupcijos rizika ir priežiūros mechanizmai? Gynybos pirkimai dažnai stokoja skaidrumo, korupcijos rizika egzistuoja visame sektoriuje ir kuo aukštesnė rizika, tuo tikimybė, kad visuomenės pasitikėjimas smuks, didesnė.

Prisideda ir geopolitinės rizikos. Aukštos karinės išlaidos - lakmuso popierėlis kaimyninėms valstybėms. Jos tai gali vertinti kaip naujas ginklavimosi varžybas ir įtampų didinimą. Atsakas būtų hibridinės atakos, ekonominis spaudimas ir t.t.

Gynybos išlaidos keliautų ginkluotės modernizacijai, sienų apsaugai, kibernetiniam saugumui, bet daugiausia naudos iš to turėtų išorės veikėjai. Raketos būtų perkamos iš JAV, šarvuočiai - iš Vokietijos ir t.t. Tarp 5,5 proc. slenksčio rėmėjų yra karo ekspertai, tai yra, tie, kurie gyvena iš karų. Tam taip pat pritarė dalis verslo. Jam didesnės išlaidos gynybai reiškia statybų sutartis, poligonų plėtrą, galbūt karinę gamybą ir užtikrintus kontraktus. Visgi gynybos išlaidų dalis, kuri teks Lietuvos subjektams, nebus didelė, nes šalies gynybos pajėgos remiasi importuojama technika, kurią reikės prižiūrėti, aptarnauti, remontuoti. Ekonominis efektas Lietuvai nebūtų didelis, o kainuotų brangiai, nes verslas turi ribotas inovacijų ir gynybos pramonės augimo galimybes.

Galiausiai tie 5,5 proc. yra ir savotiškas vežimas prieš arklį, nes svarbu, kad pinigų katilas būtų sudėtas, o kur, kodėl, kam ir kaip jie būtų leidžiami itin neaišku. Sveikas protas diktuotų, jog reikėtų elgtis priešingai: pirmiausia įvertinti poreikius šiandien ir rytoj, o po to spręsti, kiek ir kaip finansuoti.

Dar aspektas - minkštosios galios mažėjimas. Lietuva daug dėmesio skyrė vadinamajai minkštajai galiai - diplomatijai, kultūros sklaidai. Akcentas į gynybos išlaidų didinimą šią sritį sumažintų.

- Ką reikia daryti ir kokie veiksmai būtų logiški?

- Kelių ir būdų yra. Pirmiausia reikia VGT siūlymą priimti ne kaip neginčijimą sprendimą, o kaip siūlymą, nes sprendimas mažina VGT patikimumą. Daugelį metų VGT vertinta kaip institucija, kuri derina skirtingus interesus ir randa pamatuotus sprendimus, bet naujausias sprendimas jos patikimumą kvestionuoja.

Taip pat reikėtų pažiūrėti į kaimynus ir su jais derinti gynybos finansavimo strategijas: Lietuvos išlaidos neturi kartais skirtis nuo Latvijos ir Estijos.

Žiūrint toliau, mažos valstybės, esančios geopolitinio nestabilumo regionuose, gynybos išlaidas turi kruopščiai valdyti, kad nebūtų pakenkta vidaus ekonominiam ir socialiniam stabilumui. Alternatyva išlaidų didinimui - strateginė partnerystė, investicijos į technologijas ir skaidrumas formuojant saugumo bei gynybos politiką.

Be siūlymų didinti karines išlaidas, turėtų būti teikiami siūlymai apie proporcingas investicijas į socialinę apsaugą, sveikatos priežiūrą, švietimą, inovacijas. O ir pačios gynybos išlaidos turėtų būti nukreiptos į efektyvius ir mažiausiai kainuojančius sprendimus, tokius kaip kibernetinė gynyba, dronai, robotai ir pan.

Finansinę naštą reikia dalintis bendradarbiaujant ne tik su nutolusiomis NATO šalimis, bet ir su Baltijos bei Šiaurės valstybėmis. Pastarosios išleidžia daug, bet Lietuva planuoja visas jas aplenkti. Kertinė atrama yra NATO kolektyvinio saugumo dedamoji ir ją reikia išnaudoti. O tokias iniciatyvas pirmiausia suderinti NATO viduje, ir tik tada viešinti. Tik taip turėsime efektyvius sprendimus, o išlaidos gynybai bus pamatuotos, bei joms galios taisyklė, jog „devynis kartus pamatuok, o dešimtą kirpk".