Išslaptintas politiko genetinis kodas

Architekto, visuomenės veikėjo Henriko Žukausko tėvas Henrikas buvo auksinių rankų šaltkalvis. Jis ne tik buvo gerai įvaldęs mechanizmų priežiūros bei remonto darbus, bet buvo ir neblogas stalius, gebėjo sumeistrauti spintą ar kokį kitą baldą, o laisvalaikiu piešdavo spalvotais pieštukais arba aliejiniais dažais. Darydavo itin tikroviškas Michailo Šiškino paveikslų kopijas, kurias paprastai dovanodavo eidamas kur į svečius. „Gyvenom viename kambaryje, - prisimena jo sūnus Henrikas, - ten buvo stalas ir lovos, jis ten ir piešdavo aliejiniais dažais. Nuo jų kvepėdavo visas kambarys ir nuo tada aš pamilau tą kvapą".

Henrikas, pavadinkime jį antruoju, baigė tapybos klasę Naujalio meno mokykloje, architektūros studijas, projektavo, viršininkavo, net dirbo aplinkos ministru vienuoliktoje vyriausybėje, posėdžiavo Seime, politikavo ir prie tapybos sugrįžo tik išėjęs į pensiją. Jo paveiksluose dominuoja ryškiomis spalvomis išreikštas santykis su senamiesčio architektūra. Parodos lankytojai galerijoje instinktyviai įsitraukia į žaidimą, bandydami atpažinti dailininko nutapytas arkas.

„Dauguma mano kurso draugų yra išsiskyrę, - pasakoja H Žukauskas, - gal dėl to, kad, kaip sakoma, charakteriai „nesuėjo", gal dėl to, kad norint visiškai atsidėti kūrybiniam darbui, visa kita turi pasislinkti į šalį. Na, architekto darbas - ne tokio dailininko, kuris piešia iš savęs, iš sielos, matydamas kitaip, jausdamas kitaip ir būdamas kitoks, gal net truputuką išprotėjęs. Architektai yra tokie žmonės, kurie dirba kaip daktarai nuo ryto iki nakties ir dar per naktį, nes taip reikia, ir daugelis pasiduoda, negalėdami išlaikyti pusiausvyros tarp kūrybos ir buities. Šeimos subyra, nes reikia dėmesio vaikams, žmonai, ūkiui, o tu iškarto atmeti tuos dalykus ir darai savo architektūrą. Aš visą laiką bandžiau ieškoti to balanso, vidurkio..."

Kad H. Žukauskui tai pavyko, galima įsitikinti netyčia gatvėje susidūrus su juo: jis vaikštinėja ne vienas, o su žmona Ona, ji buvusi vaikų teisių specialistė. Net kai susitinki su juo dėl interviu, jo ištikimoji draugė paprastai būna netoliese. Per ilgus jųdviejų pasivaikščiojimus po Vilniaus senamiestį jos nė kiek neerzina stabtelėjimai, kai Henrikas darosi eskizus ar fotografuoja jį dominančius vaizdus. Taip, anot jo, darė ir jo mokytojas dailininkas Algirdas Lukšas: visada su savimi turėjo bloknotėlį ir kartais, nuškicavęs vaizdą, netgi surašydavo spalvas, pagal kurias dirbtuvėje liedavo akvareles. „Kai anūkai buvo dar mažesni, neseniai vaikščiojom ir šešiese, - sako Henrikas, - o dabar su anūkėmis Dalia ir Kotryna kartais darome piešimo turus: išeiname į Vilnių, vienur sustojam, kitur, išalkstam, suvalgom picą ir vėl einam..."

Henriko anūkės mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Dvyliktokė Kotryna Grudzinskaitė neseniai laimėjo pirmą vietą Antano Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje, žada studijuoti grafiką. Senelis ją išmokė, kad piešiant idėja „keliauja per smegenis, tada į širdį ir tada į ranką"... Dalia mokosi septintoje klasėje, jai patinka spalvos ji bus tapytoja. Abi labai geros piešėjos.

Ir šią parodą Henrikas sakosi organizavęs ne dėl savęs, o dėl jų, norėdamas, kad jos pamatytų, kas jų laukia, jeigu neišsiskirs su daile, ką reiškia pasirodymas, bendravimas, įvertinimas ir pan.

Mergaičių mama Ieva Žukauskaitė, Vilniaus dizaino kolegijos direktoriaus pavaduotoja prisipažįsta: „Kad ir kuom užsiimčiau, visada greta būna popieriaus lapas, ant kurio kažką paišau. Kai mokiausi J. Naujalio dailės gimnazijoje bei studijuojant architektūrą buvau mokama eskizuoti, duoti rankai darbo, ją lavinti ir nors būta kūrybinių pauzių, mano ranką visad traukdavo kažką raityti, ypatingai pieštuku"...

Jos šeimos dėlionėje trūksta vieno dėmens - sūnus Kostas Grudzinskas taip pat mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tik kitoje srityje - baleto mokytojo Petro Skirmanto klasėje. Vienuoliktokas jau šoka Operos ir baleto teatro spektakliuose. Seneliui jis puikus pozuotojas.

Dar nebaigiau apie Henrikų dinastiją, kuri rodo ypatingą Žukauskų giminės šeimos geną: taigi šaltkalvis Henrikas buvo Henriko antrojo, architekto, tėvas; architekto sūnus, teologijos filosofijos mokslų daktaras yra Henrikas trečiasis; jo sūnus, ką tik gavęs skraidymo magistro diplomą, yra Henrikas ketvirtasis; ir jis jau šiandien žino, jeigu turės sūnų, jis bus penktasis...

„Nori nenori, - sako architektas Henrikas,- būna laikas, kai turi sau pasakyti, koks yra tavo gyvenimo prioritetas. Man visada prioritetas buvo šeima. Aš galėjau paaukoti ir architektūrą, ir meną, ir, sakysim, politiką, kurioje buvau, bet vaikai, žmona, sakysim, šeimos buitis man buvo ir yra patys svarbiausi dalykai. Užtat iš manęs neišėjo nei geras architektas, nei geras menininkas, nei labai vykęs politikas..."

Tik kažin ar tam pritartų parodos lankytojai, jo bendrakeleiviai, buvę studentai bei kiti jo biografijos liudytojai.