Įtraukusis ugdymas gražus tik popieriuje

- Gerb. Aušra, vis atvykstate į Lietuvą konsultuoti mūsų švietimo darbuotojų. Vis tiek pirmiausia jūsų paklausiu, kaip gyvenate?

- Gyvenu gerai, veiklos daug, nors, prisipažinsiu, praėjusį lapkritį Norvegijoje pakliuvau į siaubingą avariją, į mane įvažiavo garbaus amžiaus norvegas. Važiavau 80 km per val. greičiu, ir jis važiavo... Pasisekė, kad išvis likau gyva. Žinoma, po avarijos dabar labiau ir pavargstu, pamirštu. Tačiau visada degiau noru padėti žmonėms, degu ir dabar.

- Iš kur tokia motyvacija?

- Mano profesijos pasirinkimui didžiausios įtakos turėjo mano abu tėvai, jie gydytojai pediatrai. Visą laiką girdėdavau kalbas apie vaikus, šeimas, kaip joms reikia padėti. Savaitgaliais ateidavo pas mus žmonės, turintys sergančius vaikus, už pagalbą tėvai niekada neimdavo jokių pinigų.

Vilniaus pedagoginiame universitete baigiau anglų kalbą, švietimo vadybą, daug metų dirbau pedagoge Lietuvoje, dėsčiau anglų kalbą, paskui dirbau Studijų kokybės vertinimo centre.

- Jau 15 metų gyvenate Norvegijoje. Kodėl išvažiavote iš Lietuvos, juk ir čia buvote vertinama?

- Nors esu labai planuojantis žmogus, daug dalykų gyvenime atsiranda netyčia. Į Studijų kokybės vertinimo centrą kviesdavomės užsienio ekspertus vertinti aukštųjų mokyklų, programų. Buvau atsakinga už viešuosius ryšius, renginių organizavimą. Vesdavau anglų kursus. Teko daug bendradarbiauti su norvegais. Parašiau į kelias Norvegijos didžiųjų miestų, tokių kaip Oslas, Stavangeris, mokyklas. Netrukus man paskambino vienos Stavangerio mokyklos direktorius ir pasiūlė darbą. Ir nuvažiavau. Šioje mokykloje pradirbau 12 metų specialiąja pedagoge. Atvykus viskas buvo tarsi iš naujo, visai kitoks ugdymo organizavimas, turinys, darbuotojų santykiai. Čia į mokytoją visada kreipiamasi vardu, nėra jokių titulų. Man tas patinka. Mokiniai irgi visada kreipiasi į mokytojus vardu.

2022 metais, kai Ukrainoje prasidėjo karas, labai trūko mokytojų, nes Norvegija priėmė daug šeimų, pabėgusių nuo karo. Taigi aš pasisiūliau padėti, perėjau į kitą mokyklą ir nuo 2022 metų pavasario dirbu su kitakalbiais. Žinoma, čia daug pedagogikos elementų, žmonės turi psichologinių traumų, jiems reikia mokytis kitų kalbų. Taip pat jau 14 metų dirbu vadinamuosiuose kombinuotuose vaikų namuose, kur yra laikino atokvėpio centrai, yra vaikų, kurie čia gyvena nuolat, bet tokių nedaug. Yra labai sergančių, su dideliais elgesio iššūkiais. Laikino atokvėpio centre dirbu kaip aplinkos terapeutė. Norvegijoje baigiau dvejas studijas, vienas - grynai skirtas pedagogams. Daug dėmesio skiriant fiziniam aktyviam mokymui. Tai labai pasiteisina įtraukties srityje.

Baigiau ir specialiąsias studijas, jos vadinosi „Sudėtingo elgesio prevencija ir valdymas dirbant su autistiškais ir psichinių, fizinių negalių turinčiais žmonėmis". Studijos grįstos pozityvaus elgesio formavimo sistema.

- Dar studijų metu išleidote „Šypsenų knygą", kuri Norvegijoje labai išpopuliarėjo, knygele pedagogai naudojasi valstybiniu lygiu. Papasakokite apie tai plačiau.

- Man pavyksta padaryti stebuklingus dalykus, ko niekas negali padaryti (šypsosi). „Šypsenų knyga" - tai motyvacinė sistema vykdant elgesio susitarimus, nustatant rėmus, kad vaikui būtų padedama neigiamą elgesį keisti pozityviu elgesiu. Hyperaktyviems vaikams reikia labai konkrečių susitarimų, nes jie neturi vidinės motyvacijos. Taigi tu motyvuoji iš išorės, o grįžtamasis pozityvus ryšys ir premijavimas turi būti toks, koks svarbus vaikui. Vienam svarbu pagyrimai, kitam svarbu pianinu pagroti, trečiam - mašinyte pavažinėti.

Sukūriau knygelę, apmokiau kitus darbuotojus, pedagogai pradėjo kalbėtis, kad štai koks paprastas dalykas, bet veikia! Ir paskatino mane išleisti knygelę. Galvoju, patirties yra, kodėl gi ne.

Susiradau leidėją Lietuvoje, pirmiausia išleidau knygelę norvegų kalba. Labai įtraukiau vaikus, jie padėjo knygelei piešti iliustracijas. Norvegijoje leidinys tapo labai populiarus jau pačiais pirmais metais. Taigi norvegiškos knygelės jau ketvirtas leidimas išėjo, o lietuviškos - jau antras.

- Lietuvos švietimo darbuotojus konsultuojate Pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijos sistemos (PEPIS), kuri taikoma mūsų šalyje įtraukties srityje, klausimais. Papasakokite apie šią sistemą?

- Norvegijoje ši sistema vadinasi Pozityvaus elgesio paramos sistema. Lietuvoje yra terminas PEPIS (Pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijos sistema). Man iš principo nepatinka tas vertinys PEPIS. Istorija tokia, kad ši metodika pradėjo vystytis Amerikoje prieš daugiau nei 40 metų. Pradžioje buvo tokios intervencijos, ką daryti su vaiku, kaip su juo susitarti, kai yra probleminis elgesys (muša, kanda, spardo ir t.t.). Po daugiau nei dviejų dešimtmečių (t.y. maždaug nuo 2005 m. School wide) sistema plėtėsi mokyklos, instituciniu lygmeniu. Kiek vėliau sistema atkeliavo į Europą. Sistema Europoje labai plačiai taikoma, ir visur ji vadinasi Positive Behaviour Support (pozityvaus elgesio palaikymas). Pavadinimuose „intervencijų" jau nėra nei Amerikoje, nei Europoje.

Ši sistema apima tris lygmenis - institucinį, grupinį ir individualų. Norvegiška pozityvaus elgesio paramos sistemos versija atitinka europinę. Sistema Norvegijoje veikia nuo 2014 metų, ji taikoma šalies lygmeniu visose švietimo, sveikatos ir socialinėse įstaigose. Net priimant į darbą yra reikalavimas turėti kompetencijas dirbti būtent su šia sistema. Bent jau principus žinoti ir turėti interesą domėtis.

- Kodėl netinka „intervencija"?

- Remiantis lietuvišku vertiniu „Pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijos sistema", išeina, kad „gesinami tik gaisrai", kai vaikas turi probleminį elgesį - muša, skriaudžia kitus, bėgioja, neleidžia klasei dirbti ir pan. Juk sistemos esmė - ne „gaisrų gesinimas", o darbas su institucija kaip vertybine filosofija. Mokykla nusistato viziją, vertybes ir pagal tas vertybes dirba visoje institucijoje. Reikia dirbti su santykių kūrimu, vertybėmis, įtraukiant tėvus, institucijas. Ir tada tie „gaisrų gesinimai" ryškiai sumažėja.

Pozityvaus elgesio paramos sistema yra daugiakomponentė. Reikia vertybinio pamato, vizijos, santykių kūrimo, bendruomenės įtraukimo, kad vaikai nebijotų, tėvai nebijotų ypatingo vaiko. Yra vaikų su ypatingais poreikiais, ypač elgesio, gyvenimas keičiasi, tokių vaikų daugėja. Tai - ir nuo technologijų, streso, bėgimo, tokia visuomenės kaita. Visi mokiniai yra ypatingi, ugdymo procesą reikia pritaikyti pagal kiekvieno poreikius. Čia svarbu vadovo vaidmuo, resursai, pamokų planai.

- Kokioje stadijoje dabar yra Lietuva?

- Lietuvoje labai mažai dėmesio skiriama bendradarbiavimui. Kai yra specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas, nors kartą per mėnesį pedagogams reikia susėsti ir pasikalbėti „kur esame, kaip dirbame" ir pan. Kad visi dirbtų vienodai, dėl vieno tikslo. Iš specialistų girdėjau, kad trūksta sistemos centralizacijos. Nes dabar tarsi kiekvienas sau, vienas kažką padarė, kitas į kursus nuėjo, kokį gabaliuką pasimokė... Nėra bendros sistemos valstybiniu lygmeniu. Popieriuje viskas gražiai atrodo, bet ne praktikoje.

Problemų Lietuvoje tikrai yra labai daug. Norvegijoje yra skaitmeniniai vertinimo įrankiai, kasmet mokinių klausiama nuomonės, ko jiems trūksta ugdymo procese, taip pat vykdomos darbuotojų apklausos. Jeigu rezultatai rodo raudonas sritis, savivaldybė organizuoja kursus, kurie skiriami visoms ugdymo įstaigoms. Gali pats mokyklos, darželio direktorius išoriškai ką nors samdytis pagal poreikį. Lietuvoje toks dalykas - kaip šviesmečiai.

Lietuvoje dauguma konsultacijų vyksta ne į gylį, o į plotį. Kažkur kažkas pasimokoma, jokių praktinių užduočių. Ir studijų metu trūksta praktikos. Lietuvoje naujai iškepti pedagogai išvis nežino, nuo kurio galo pradėti dirbti, jie išvis jokių praktinių įgūdžių neturi. Konsultacijos paviršutiniškos. O jeigu dar nuotoliu...

- Konsultuojate Lietuvos darželius, ką matote?

- Vilniuje jau ilgiau nei metus konsultuoju vieną darželį, tai mes dar tikrai turime ką veikti. Štai Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) rekomendacijos, rodos, viskas šaunu: su vaiku sukurkite pozityvų santykį; siekite laikytis nuoseklių ir vienodų reikalavimų, kad visi vienodai dirbtų; taikykite pozityvaus elgesio skatinimo strategijas; užtikrinkite pastovumą dienos eigoje ir t.t. Nuostabios rekomendacijos. O ką aš matau nuėjusi į tą darželį? Nė vienos pozityvios strategijos, viskas neigiama. Apie vaiką kalbama neigiamai, viešai žeminant. Vienu žodžiu, baisu.

Manau, visos ugdymo institucijos turėtų mažiausiai 40 val. kursą išklausyti, kad nors kokį supratimą turėtų. Turi būti praktiniai mokymai. Esu stebėjusi konkrečias situacijas, mes atsisėdame, kad išsiaiškintume probleminio elgesio priežastis, tai pedagogai net nežino, kaip elementarią stebėjimo formų lentelę užpildyti. Pedagogai nežino net kur kreiptis. Pernai viena mano pažįstama pedagogė metodininkė sako man, „PPT parašė rekomendacijose naudoti socialines istorijas, ar tu gali pasakyti, kas tos socialinės istorijos, kaip jas parengti"? Aš jai sakau, juk turite specialiąją pedagogę, bet pastaroji sako „ieškok informacijos internete". Tai čia metodininkė! O ką jau kalbėti apie žmogų, kuris ką tik atėjęs dirbti.

- Tai kokia didžiausia problema?

- Didžiausia problema Lietuvoje yra požiūris. Pozityvaus elgesio paramos sistema nėra revoliucija. Kompetencijas Lietuvoje turi Santaros klinikų Vaiko raidos centras; „Diemedžio" ugdymo centras Švėkšnoje, jis egzistuoja jau labai seniai, ten dirba labai aukštos kompetencijos žmonės. Ir jie važinėja ir konsultuoja. Buvau užsiregistravusi pas juos į konsultacijas, pateiki situaciją ir gauni atsakymus, - tai aukščiausio lygio konsultacijos.

O neseniai sukurtas Lietuvos įtraukties švietime centras yra dirbtinai sukurtas, kaip iš nieko, jis nedirba „ant grindų", kaip norvegai mėgsta sakyti. Nors internetiniame puslapyje viskas atrodo gražiai.

Yra regioniniai centrai, pavyzdžiui, Vilniaus Šilo ugdymo centras, ten dirba aukščiausio lygio žmonės, sako, mes neturime darbo, nes į mus niekas nesikreipia.

Kiek su kuo kalbu, niekas nežino, nei apie tuos centrus, nei kokia jų misija, nei kad jie gali padėti. Labai reikia pagalbos pedagogams, kurie dirba „ant grindų", nes jie nežino, nuo ko pradėti. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų nuleisti tvarką į savivaldybes ir visas ugdymo įstaigas. Prioritetas turi būti skiriamas ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, nes į mokyklą vaikai ateina jau susiformavę, su charakteriu, išmoktu elgesiu, santykiais.