Julius Sasnauskas - žmogus, nugalėjęs baimę

Tai, jog Laisvės premija turi būti skirta būtent J.Sasnauskui, vienbalsiai pritarė visi praėjusios kadencijos Seimo nariai. Nes kas gali būti daugiau vertas Laisvės premijos, nei dabartinis vienuolis, kuris, būdamas tik 17-os metų, buvo milicijos sumuštas už tai, jog Rasų kapinėse per Vėlines pagerbė 1920-aisiais žuvusius Lietuvos karius.

Už šį poelgį paauglys J.Sasnauskas buvo išmestas iš Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos, bet disidentinės veiklos neatsisakė. 1980 m. buvo suimtas už tai, jog kartu su disidentu Antanu Terlecku (1928-2023) pasirašė ir išsiuntė Jungtinėms Tautoms 45-ių pabaltijiečių - lietuvių, latvių, estų memorandumą, smerkiantį Molotovo-Ribentropo paktą. Už tai buvo nuteistas ir kalėjo Sibire, Tomsko srityje.

Grįžęs į Lietuvą, vėl įsitraukė į antisovietinę veiklą. Leido pogrindinę spaudą. Baigęs kunigų seminariją, 1996 m. davė vienuolio įžadus. Dalyvauja religinėse laidose, rašo knygas. J.Sasnauskas, turėjęs tiek sunkių išgyvenimų, išliko kuklus ir nekerštaujantis. O svarbiausia - neskubantis smerkti kitaminčių. Suprantantis, jog žmonėms būdinga prisitaikyti, kad išliktų.

Šis iš tikrųjų daug iškentęs vienuolis jokiu būdu nepropaguoja kai kuriems mūsų politiniams fanatikams būdingos atmetimo kultūros („Cancel Culture"). Tad ir atsiimdamas Laisvės premiją, pranciškonas Julius išliko savimi.

Labai norint, galima papūsti prieš vėją

Anot J.Sasnausko, pati laisvė yra didžioji premija, nes kad ir kokie būtume skirtingi ir kartais nerandantys bendros kalbos, laisvė vis tiek bus daugiau, galingiau ir svarbiau.

J.Sasnauskas, atsiimdamas Laisvės statulėlę ir graudindamasis sakė, kad kai kurie įvykiai ir žmonės labai greitai pavirsta legendomis.

„Legenda jau yra pokario partizanų kovos, vėliau disidentų, kaip kad sako, rezistentų judėjimas. Legendinės yra ir datos, mus čia surinkusios - Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji. Legendos yra reikalingos, nes jos, be kita ko, praneša, kad neįmanomi dalykai gali tapti įmanomais. Kai apsilankydavau buvusiame KGB kalėjime prie Lukiškių aikštės, man pačiam atrodė neįtikėtina, neįmanoma visa tai, kas nutiko, kas buvo pasiekta mūsų prieš keturis ar penkis dešimtmečius. Tai pranoko mūsų žemišką mažumą ir trapumą. Aišku, buvo ir rūsčių pamokų, - sakė J. Sasnauskas ir dalijosi prisiminimais. - Užaugau namuose, kuriuose gyvavo pasakojimas apie nepriklausomą Lietuvą, okupantų represijas, Tautos pasipriešinimą.

Prisimenu, kaip 19-os metų klausiausi mamos žodžių apie Prahos pavasarį, rusų tankus ir iki šiol stebiuosi, kad tie žodžiai galėjo taip smarkiai paveikti. Laisvės pamokos ir pavyzdžiai buvo šalia - Vilniaus mieste su trijų sukilimų pėdsakais, su bažnyčių bokštais, šaunančiais į dangų, su Vasario 16-osios signatarų namais. Dėl jų greičiausiai visa tuometinė Gorkio (dabar - Pilies) gatvė buvo lyg kokia paslaptinga laisvės arterija mieste. Net hipių susibūrimai prie uždarytos Vilniaus katedros skelbė alternatyvą režimui.

Nežinau, ar režimas suvokia, kad laisvės dvasiai patinka atsirasti nelaisvėje uždraustais būdais ir keliais. Kažkas nematomas išdidina ir padaugina mūsų gerus darbus. Padaugina ir drąsą. (....) Paauglystėje su keliais mokyklos draugais užsikrėtęs (nuo savo mokytojo, disidento A.Terlecko) tais beprotiškais planais, girdėdavau patarimus, kad prieš vėją nepapūsi, galva sienos nepramuši, bet kartais imi ir papūti prieš vėją. Pasirodo, kad tai įmanoma ir sienos neatlaiko.

Palaimintas yra kelias į laisvę ir laisvės aistra. Už tai reikia dėkoti ir kartais brangiai mokėti, tačiau niekas tame kelyje nebuvo veltui. Nei pogrindžio spauda, nei Lietuvos vėliava, iškelta ant kamino, nei nelegali maldos eisena į Šiluvą ir taip toliau, ir taip toliau".

Iš kunigo J.Sasnausko pasisakymų

„Turbūt nereikia ypatingos drąsos, jeigu su tavimi žmonių yra daug, jei kartu eina visas būrys. Mes irgi eidavome keliese ar daugiau, kad būrys būtų. O tarp draugų jau ne taip buvo svarbu, ar tave suims, ar ne. Matote, baimė neracionali yra visada. Kaip ir drąsa nėra racionali. O žmogus yra tik žmogus, todėl stengiasi nuo represijų saugotis."

APIE PRISITAIKYMĄ. „Aš buvau apsuptas bendraminčių, todėl nekreipiau per daug dėmesio į kitaip gyvenančius. Bet kad būtų kažkokia neapykanta ar smerkimas tų žmonių, to nebuvo. Jei jie bijo, tai bijo. Na, ir ką dabar padarysi? Reikia ieškoti tų, kurie nebijo."

APIE BAIMĘ. „Priešintis režimui vien drąsos negana".

„Jaunesni gal nežino, kad mes eilę metų Vasario 16-ąją nešdavome gėlių prie Jono Basanavičiaus paminklo. Mažai kas išdrįsdavo tai daryti, nes bijojo. Taip, baimė yra. Jeigu tave suims, represuos, tai kaip nebijosi?"

APIE RUSIJĄ. „Prieš 50 metų Rusijoje buvo daugiau laisvos minties. Ir kritinio mąstymo buvo daugiau, o dabar jo neliko. Kodėl taip įvyko, sunku pasakyti, kadangi mes ten negyvename."

„Mes laimingi esame , kad išlindome 1990 metų kovo 11-ąją iš tos imperijos per stebuklą".

„Man atrodė iki suėmimo, kad visi rusai kalti. O po to, kai mane represavo, kai 5 metus Sibire gyvenau, kai susiradau ten draugų, tai tos patirtys mane nuo neapykantos, nuo rusofobijos išgydė. Bet dabar ir vėl viskas susvyravo, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Atrodo, kad mano asmeninė slogi praeitis jau praėjo, jau reikia žiūrėti kitomis akimis, bet negali...".

APIE POEZIJĄ. „Patiko Justino Marcinkevičiaus baladžių poema „Devyni broliai". Ir tas „Tėvyne, tu mano Tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini? Kodėl tu draskai man krūtinę?" „Devyni broliai" man buvo labai prie širdies. Mes tą poemą labai vertinome ir per disidentinį laikotarpį".

APIE ATLAIDUMĄ. „Po kurio laiko visa tai (J.Marcinkevičiaus kūrybą - red. past.) numesti, paniekinti - šitas dalykas man nesuprantamas ir nepriimtinas. Ir tai daro žmonės, kurie sovietmečiu niekuo nerizikavo ir dabar vertina per atstumą. Aš pats kažkada labai kategoriškai kalbėjau, kad J.Marcinkevičius neatgailavo, bet man vienas žmogus pasakė: „O koks tavo reikalas - atgailavo, ar ne?". Ir aš su tuo sutinku. Koks mano reikalas lįsti į žmogaus sielą? Aš neįlįsiu į ją niekada. Tai ką? Neatleisime 80 metų kaip Salomėjai Nėriai? Tai yra nesąmonė."