„Respublikos" savaitės akiratyje - Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė, parašiusi anoniminį skundą prieš Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekaną, profesorių Šarūną Liekį. Esą laidoje „Komentaras TV" skleidusį abejotinas interpretacijas.
Ką skleidė, kitas klausimas. Tačiau ką ugdo dabartiniai Lietuvos universitetai? Laisvas, kūrybingas, kritiškas asmenybes ar paslaugius, anoniminius „stuksentojus"? Negi liekną skarotos Artes liberales kamieną jau stuksena geniai?
VDU skelbia, jog Artes liberales studijos universitete reiškia visapusišką išsilavinimą ateities kūrėjams, platesnį akiratį, gebėjimą kritiškai įvertinti problemą iš skirtingų požiūrio taškų. O turime Artes liberales produktą - anonimiškai skundžiantį studentą! Be pavardės, be vardo. Tad be jokios galimybės tą daiktą, tuos du tikrinius daiktavardžius apžiūrėti bent iš dviejų skirtingų taškų. Tarkime, ne tik iš K.Donelaičio gatvės, bet ir V.Putvinskio gatvės perspektyvos. Vienintelis to daikto požymis - jis stuksi. Ir taip stuksi, kad fakulteto dekanas netektų darbo! Vytautas Didysis anonimiškai Jogailos neskundė. Perbėgdavo pas vokiečius ir juos išdurdavo atvirai. Visi žinojo, kad tai Vytauto darbas.
Skundą surašė ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Kad nuaidėtų per Atlantą iki Amerikos koks blogas tas profesorius Š.Liekis. Tik bijau, jog stuksentojams tuoj neįtiks ir Donaldas Trampas. Esą susigiedojęs su Putinu ir skriaudžiantis Ukrainą.
Tarkime, tai pirmas studentiško stuksenimo atvejis Kaune. Nes Vilniaus universitete tokių atvejų jau būta. Skundė profesorių Vytautą Radžvilą ir docentę Jolantą Mažylę. Tačiau VDU studentų atstovybės feisbuko puslapyje perskaitau - „Tavo nuomonė turi galios. Visiškas anonimiškumas - sakyk, ką galvoji, laisvai".
Pirmas pastebėjimas - keistokas laisvės supratimas. Sutapatinamas su laisve slapstytis. Tarsi laisvas Lietuvoje yra tik anonimas. Sėdintis puode kaip cepelinas ir dar užsivožęs dangčiu. Ir vis vien drebantis, kad bus išvirtas! Keisčiausia, kad toks akademinės bendruomenės anonimiškumas tik skatinamas.
Gali anonimiškai prigalvoti legendų, jog kažkoks dėstytojas tave ne taip palietė, sukeldamas vargšei studentei negirdėtą moralinę kančią, traumą ir neišlaikytą įskaitą. O gal kitas dėstytojas siūlė stoti į Kinijos komunistų partiją ar šnipinėti Venesuelai? Arba nepasiskiepijo nuo kovido? Gali anonimiškai aploti savo konkurentą, užsiundyti ant jo naivoką studentą ir t.t. O tuo pat metu pilietiškai pasmerkti bandymus atlikti LRT auditą dėl žurnalistų politinio neutralumo principų.
„Pasternako neskaičiau, bet aš jį smerkiu!"
Keista, jog Lietuvos akademinė bendruomenė, ugdanti būsimą Lietuvą, griebiasi tokių pašvinkusių pjudymo, persekiojimo formų. Nė kiek dvasiškai nenutolo nei nuo inkvizicijos, nei nuo mažaraščių pokario stribų, nei nuo principingų pedagogių, kadaise įdavinėjusių Velykas švenčiančius komunistus.
Na, ir kur ta studentų drąsa, už kurią juos pagyrė VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorius Ignas Kalpokas. Galima pagalvoti, jog visi VDU studentai, įskaitant jų atstovybės prezidentę, būsimą psichologę Emiliją Drabužinskaitę, nuolat klausosi „Komentaras TV" ir konspektuoja. Aišku, kad ne. Jie patys žino, kas juos kaip klusnius piemenukus ant Š.Liekio užsiundė.
Sovietų sąjungoje buvo toks posakis „Aš neskaitau Pasternako, bet aš jį smerkiu". Boriso Pasternako (1890-1960) romanas „Daktaras Živago" buvo įvertintas Nobelio literatūros premija, tačiau Tarybų Sąjungoje nebuvo išspausdintas. O pats rašytojas išmestas iš SSRS Rašytojų sąjungos. Rašytoją už romaną pasmerkė turbūt visos darbo žmonių kolektyvų partinės kuopelės, visi lektoriai iš visų tribūnų, prezidiumų. Iš visur plūdo pasipiktinusių darbo žmonių laiškai. Neskaitė, neanalizavo, bet smerkė! Tačiau netgi tais laikais niekas juodiems smerkimo darbams neišnaudodavo studentų. Pakako šachtininkų, kombainininkių ir tekstilininkių.
Kritiškai mąstančius inteligentus neutralizuodavo, įbaugindavo kiemsargiai, „švonderiai" ir t.t. O dabar, kai kiemsargių praktiškai neliko, šachtų nėra, darbininkai - irgi ne vietiniai, stuksentojais tampa studentai.
Apsirenk zebru - ir nebijosi
Pernai per visą Vakarų Europą ir iš dalies JAV nuvilnijo studentų protestai, palaikantys palestiniečius ir reikalaujantys, kad universitetai nutrauktų ryšius su Izraelio universitetais. Protestavo prancūzai, vokiečiai, austrai, keli Nyderlandų ir Šveicarijos universitetai. Atvirai! Ne anonimiškai! Tiesa, ankstesniuose studentų protestuose būta atvejų, kai studentija, protestuodama prieš didėjančius mokesčius už mokslą ar blogas įsidarbinimo galimybes, imdavo masiškai bučiuotis prie bažnyčių, persirengdavo pandomis ir pan.
O kur tuo metu buvo mūsiškiai? Negi nė vienam nekilo mintis apsirengti pandos, zebro ar papūgos kostiumais. Ir taip sudalyvauti ne TV laidoje „Kaukės", bet palaikyti žūstančius Gazos ruožo vaikus ar „Hamas" įkalintus izraeliečius įkaitus. Jei bijai - apsirenk zebru ir nebijosi. Jokie dėstytojai neatpažins. Bet kur tau! Mūsiškių „pilietiškumas" - apskųsk savo dėstytoją! O prie pasaulinių problemų - nelįsk. Kad neprivertum pirštų, nesusigadintum ateities karjeros.
Aiman, mūsiškiai žino, KĄ skųsti, KAIP skųsti ir KO neliesti. Gal net genetiškai perduodamas lietuviško „stukačiaus" modelis. Jis stuksena dėl keršto, todėl ir pats bijo keršto. Ir stuksena kryptingai. Jei dėstytojas pasisakytų prieš vienalytes santuokas, prieš PRIDE paradus, mūsiškiai geniukai tokį dėstytoją užgriūtų neslapstydami savo veidukų. Atvirai! Kad visa Europa pamatytų, kokie mes esame pažangūs, ne homofobai ir t.t.
Tad net veidų slapstyme-neslapstyme yra tam tikros logikos. Jei žinai, kad dėstytojas bus 100 proc. sutrintas, išguitas, tada jo nebijai, veiduko neslepi. O jei nesi toks tikras, jei yra šansų, kad dėstytoją apgins Lietuvos konstitucijos 25-as straipsnis, tada savo veidą slapstai. Ir taip elgiasi universitetas, esantis geriausių Šiaurės Europos universitetų šimtuke.