1 nuotr.Laikas gamtoje visada dėliojamas tvarkingai - nei skubant, nei labai lūkuriuojant. Tokiame neskubėjime visada įžvelgiame nenuginčijamą logiką, tuo labiau, kad bet kada galima patikrinti jos teisumą. O jei kalbėtume apie viską viską, atsakymas būtų paprastas: gamtoje suspėjama, nevėluojama ir niekur nenulekiama per greitai.
Čia pat šventas Motiejus, diena, kuri jau ne vieną dešimtmetį kažkaip savaime tapo pavasario švente.
Visiems, turintiems šį garbų vardą, tai yra puiki diena švęsti, o mums - žvalgytis ir klausytis, nes tai - Vieversio diena! Šiandien tuo nesistebime, nes dirvinis vieversys, mūsų laukų giesmininkas, grįžta tokiu metu; žinoma ne viena ir kur kas ansktesnė jo parskridimo registracija. Ar šiemet jo sulauksime taip anksti? Beje, jei dabar to galime tikėtis, kaip vieversiai elgėsi seniau, kai žiemos buvo „tikros" ir Motiejaus dieną jiems sugrįžti tiesiog nebūdavo kur? Šiaip ar taip, paukščiai į viską reaguoja protingiausiai... bet kodėl vieversių, pakankamai jautrių šalčiui ir išrankių lesalui paukščių sugrįžimas buvo švenčiamas taip anksti?
Į daugelį tokių ir panašių klausimų galima atsakyti tik vartojant žodžius „gali būti", nes labai daug ko nežinome.
Jei galime, kaltinkime tuos protėvius, kurie buvo neraštingi ir apie savo sprendimus bei atradimus mums nepaliko nė žinutės. Gali būti, kad daug kur painiavos sukėlė kalendoriaus (Iš Julijaus į Grigaliaus, mūsiškąjį) kaitaliojimas. Taip pat neturime tiesioginio atsakymo, ar tada nebuvo šiltojo metų ciklo, kai pavasaris išaušdavo anksti.
Kaip jausis sugrįžę vieversiai? Ypač tada, kai staiga pasnigs, kils pūga, atšals? Jie yra išbandę daug ką, net ir pačius nuožmiausius orus. Tik labai kentėję jie pulkeliais ima skristi atgal, pietvakarių link - jiems svarbu surasti besniegius plotus, nes ten gausu lesalo, ten galima prisiglausti prie žemės grumsto ir pasislėpti.
Paprastai jie niekur neskuba - susirenka užuovėjon prie laukuose sukrautų šiaudų stirtų, prie sodybų. Jei sniego nebūna daug, kapsto jį ir randa sėklų, želmenų.
Vasariui liko tik keletas dienų. Dar nemanome, jog kovo pirmąją bus „įjungtas" tikrasis pavasaris. Tačiau svarbiausias „dirigentas" Saulė daug ką keičia.
Diena ilga, o spinduliai šilti. Štai būtų sniegas, neatlaikęs kaitros putodamas tirptų ir upeliais tekėtų. Dabar matome, kad kai kur šalyje vandens lygis ežeruose, tvenkiniuose taip ir liko rudeninis - lietaus ir sniego buvo per mažai šių telkinių lygiui atstatyti. Ko laukti iš pavasario? Žinoma, šilumos ir garavimo, o tai tikrai neprisidės prie vandens gausėjimo.
Žinoma, mes nepamirštame gamtos, kalame ir keliame inkilus. Tai - labai daug, to labai reikia. Bet tai - ne vienintelis geras darbas! Kodėl niekas neskuba tvarkyti gandrų lizdų, o mieliau visą dieną skiria skambinimui ,,kažkam, kas tą padarytų". Palaukite - o mes kas? Ne tie, kurie galime viską padaryti? Juk gandro lizdą sutvarkyti, kūdrą iškasti, lauko želdinių juostą pasodinti galime geriausiai.
Lygiai po mėnesio bus oficialiai švenčiama Žemės diena. Siūlau nerengti jokių parodinių minėjimų, renginių, nes jie nieko neduoda - verčiau tas pora valandų atlikime ką nors gera gamtai, žemei.
Tai bus kur kas svarbiau ir vertingiau.
