Kai tamsai lieka tik kelios minutės

Nedėkinga būti pagyvenusiu ir mačiusiu „tikrą" metų ciklą - bent jau užtikrinantį visų metų laikų pastovumą.

Jaunimui tai nepalieka jokio įspūdžio, kiti į tokius prisiminimus žiūri įtariai ar pašiepiančiai: kada baigsis tos pasakos! Tačiau visa tai buvo, ir ne taip seniai - sakykim, prieš pusę amžiaus, taigi - prieš 50 metų.

Čia kalbėti apie visus metus būtų lyg ir ne vieta, tačiau ,,lietuviškos" žiemos atėjimą galima priminti... Ji prasidėdavo lapkričio gale, kai vis dar be sniego įšaldavo žemė. Kaimo žmonės, išvarginti bekelės ir purvynų, laukdavo šio meto. Vaikams toks metas buvo lyg dovana - laukų balos apsidengdavo ledu ir atsiverdavo bekraštės čiuožyklos. O po to pabirdavo sniegas.

Kalėdų senelis žiemoje atrodė lyg nedalomas vienetas. Tik jis buvo kitoks, taip ir nepamatomas, kuklus, paliekantis dovanėles vaikams ir tyliai skubantis daryti kitus gerus darbus.

Ar jums netrodo, kad mūsų įsivaizduojamas šių dienų Kalėdų senelis labai mėgsta visur šmėžuoti, brautis, su visais fotografuotis ir nuotraukoje užimti svarbiausią vietą. Kam jam to reikia? Juk tai - ne pagal jo prigimtį...

Tai, kas buvo, palengva nyksta. Ypač žiema ir jos giluminiai papročiai; sakykime, šiandien jau nesitikime sulaukti įšąlančios žemės, nelaukiame sniego. O ką darytume, jeigu staiga imtų ir ateitų tikra žiema?

Kaip elgsitės, kai vieną rytą bus 28 laipsniai šalčio, kai tylės visų iki vienos mašinų varikliai. Ir sniego privers, o jo niekas neatvažiuos valyti.

Jei tikite, kad tokios žiemos nebus, siūlau nejuokauti: žiemos niekas nepanaikino, ji turi teisę elgtis kaip norinti, kaip jai reikia. Galvoti apie žiemą, mokėti su ja bičiuliautis ir būtinai gebėti išvengti nelaimių yra mūsų kiekvieno reikalas.

Kol kas - priešžiemio ramybė. Kas buvo, ištirpo. Laukuose bėgioja pempės ir dirviniai sėjikai, Ventės rage tinkluose sugaunamos pečialindos, erškėtžvirbliai, devynbalsės - tai vis vasaros paukščiai, kurie seniai turėjo būti išskridę.

Gal paukščiai ką nors žino daugiau, nei mes? Ko gero, tikrai ne - jie labai rizikuoja.

O mes einame tamson. Po keleto dienų tas ėjimas liausis, mes stabtelsime vietoje, o po to elnias devyniaragis mums ant ragų atneš Saulę.

Jau greitai...