Kaip sukčius išbandė „Blue/Yellow“ reputaciją

Aukotojų pinigai, skirti Ukrainos kariams, buvo „pasiskolinti" šių metų pradžioje, o vėliau tyliai grįžo atgal. Pats fondas apie tai nutylėjo. Matyt, todėl, kad nepatirtų reputacinės žalos, kad žmonės nepabijotų aukoti. O gal ir anksčiau tokių suktybių pasitaikydavo, iš kur mums žinoti. Juk sukčiai jau tūno už kiekvieno kampo.

„Contribee" akcininkas, tik dabar, istoriją paviešinus, nutaręs parduoti savo dalį „Contribee" akcijų, taip pat buvo linkęs tylėti, kodėl įkišo ranką į svetimus, žmonių suaukotus pinigus. Išsisuktų nebent pasiskelbęs esąs ukrainietis. Ir ketinęs už tuos iš „Blue/Yellow" paimtus pinigus nupirkti Ukrainai bent tanko vamzdį. Vamzdžio neįpirko, todėl pinigus grąžino.

Bet kas su mumis atsitiko? Iš vienos pusės esame labai nepatiklūs, įtarūs, o iš kitos pusės - lengvai leidžiame sukčiams šmirinėti mūsų kišenėse.

Policijos departamento duomenimis, per pirmą šių metų pusmetį sukčiai išviliojo iš Lietuvos gyventojų apie 6 milijonus eurų. Tai yra, 20 proc. daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį. Policija, aišku, žino tik tuos atvejus, kai nukentėjusieji pasiskundžia. Tačiau dalis apkvailintųjų linkę patylėti. Panašiai kaip ir „Blue/Yellow". Nenorėdami patirti reputacinės žalos. Pavyzdžiui, nenorėdami viešai apsijuokti prieš giminę, kaimynus, kad patikėjo kokio nors žavaus, perpus jaunesnio Apolono romantiškais skiedalais.

O gal todėl nesiskundžia, kad valdiškos įstaigos nepradėtų domėtis, iš kur tas bedarbis, gaunantis pašalpą, turėjo tiek daug pinigų. Gal kontrabanda verčiasi? Nelegaliai statybose pluša?

Tačiau galime ir pasidžiaugti. Sprendžiant iš sukčiams atiduotų sumų, šiemet siekusių nuo 1000 eurų iki 43 700 eurų, esame ir turtingi, ir dosnūs. O dosnumas - viena gražiausių žmogaus savybių.

Kaip sukčiai mus apmulkina?

Viena populiariausių schemų - apsimeta JAV technologijų kompanijos „Google" ir banko darbuotojais. Praneša, jog kažkas bando įsilaužti į žmogaus sąskaitą ir taip laipsniškai išgauna prisijungimo prie sąskaitos duomenis.

Tas melas nesuveiktų Amazonės džiunglėse, kur nėra interneto ir laukinė gentis nemačiusi kompiuterio. O lietuviai per skandinavų įtaigą bei prievartą masiškai suvaryti į elektroninę bankininkystę. Prijungti prie kortelių, kodų, bankomatų, kompiuterių.

Ne visi esame išmaniųjų technologijų specialistai, todėl į elektroninę bankininkystę žiūrime taip, kaip papuasas į Miklucho-Maklajaus šautuvą. Ir džiaugiasi juo, ir didžiuojasi, ir bijo. Papuasas bijojo, kad iššaus šautuvas, o mes bijome, kad iššaus elektroninis bankas. Kad pamiršime kodus, kad bankomatas praris kortelę, kad elektroniniai pinigai dings, kad nemokėsime naudotis nauja kompiuterine programa ir t.t.

Tad tas eilinis elektroninės bankininkystės vartotojas yra nuolatinėje baimėje. Juolab dabar, kai bankai užsibarikadavę ir vis rečiau bendrauja su savo klientais gyvai. Todėl toks žmogus, kai pas jį net į namus atvyksta gyvas, geranoriškas banko „konsultantas", tiesiog išskysta. Nes su juo pagaliau kalbamasi! Juo iš tikrųjų rūpinamasi! Su juo kalba ne koks nors bedvasis telefono atsakiklis, ne robotas, bet žmogus! Atvykęs kartu su „Google" kompanijos „atstovu". O koks kitas „atstovas" galėtų atvykti? Negi fermeris iš nežinomos rančos? Būtinai turi atvykti iš populiariausios, žinomiausios kompanijos. Nes jau ką, bet „guglinti" visi mokame. Pavyzdžiui, kai norime sužinoti, kiek tai pasijauninusiai garsenybei iš tikrųjų yra metų. Ir kas kieno yra vyras ar žmona.

Pravieniškių gražuoliukus pakeitė pažangūs gražuoliukai

Sukčiai - geri psichologai. Jie pirmieji pajunta visuomenėje dominuojančias baimes bei papročius. Dar prieš kelis dešimtmečius, kai turėjome laidinius telefonus ir nebuvo paplitęs internetas, sukčiai vaidindavo mūsų anūkus, sukėlusius autoavarijas. Ir mes garbingai duodavome pinigų garbingiems kyšiams. Kad papirktų gerbiamus policininkus ar prokurorus. Tik vėliau susipratome, jog kyšiai davinėjami kitaip. Per advokatus, brendžio dėžutėse ar sugrūdami į valdininko privačią pašto dėžutę.

O dabar sukčiai pajuto, jog jau visi esame kompiuterizuoti, su išmaniaisiais telefonais, sulindę į socialinius tinklus ir .... labai vieniši. Todėl lengvai sumedžiojami „romantiškų amerikiečių milijonierių", „užsieniečių kariškių" ar tiesiog vietinių gražuoliukų „verslininkų". Vėlgi didžiulė pažanga.

Prieš kelis dešimtmečius vienišas širdis laiškais guodė gražuoliukai iš Pravieniškių. Nuteisti už „netyčinę avariją" ir pripaišę laiškuose širdučių. O dabar - per „Messenger" ir „Viber" mūsų vienišos širdys noriai bendradarbiauja su „investuotojais", „Bradais Pitais" ir „vienišais karo lakūnais iš Australijos".

Lietuvos gyventojai, nors dažnokai bamba, iš esmės yra geraširdžiai. Jie nuolat kam nors aukoja. Gelbėja benamius gyvūnėlius, karo aukas, renka pinigus sunkiai sergantiems vaikams, dalyvauja pačiose įvairiausiose televizinėse rinkliavose. O paskui išgirsta, jog koks nors pažangus jaunuolis, kurio niekaip nesusiesi su sovietine praeitimi, sugeba pralošti fondo milijonus kazino. O kitas pažangus jaunuolis, kurio niekaip nesusiesi su praeitimi, lindo prie „Blue/Yellow" pinigų.

Platforma „Contribee" pradėjo veikti tik 2020 m. Tad vienas jos akcininkų per nepilnus ketverius metus jau nesugebėjo atskirti, kurie pinigai yra jo asmeniški, o kurie - svetimi. Nieko nepasakysi, pažanga žengia į Lietuvą septynmyliais žingsniais. Vieni neatskiria, kurie pinigai svetimi, kiti neatskiria vyro nuo moters, treti neatskiria ištekėjusių ir netekėjusių lietuvių moterų pagal pavardes, penkti neatskiria visuomeninės televizijos nuo komercinės, o kuo skiriasi politinė dešinė nuo politinės kairės - jau visiška migla.

Kita vertus, ar galima pykti ant telefoninių, internetinių sukčių, kai antros pakopos pensijų fondai yra mūsų valstybės įteisintas ir valdžios ginamas sukčiavimas. Tai yra nusikaltimas veikiant grupėje, iš anksto susitarus ir neribotą laiką. Joks pavienis sukčius, apsimetęs „Google" atstovu ar Afrikos princu, neišvilios tiek pinigų, kiek iš mūsų pasiima pensijų fondai. Niekuo nerizikuodami. Mes kasdien patiriame, jog su mumis elgiamasi NETEISINGAI.