Kaip švęsime Vasario 16-ąją

Kol jos pragmatiškame pasaulyje dar nepakeitė kompiuterinių žaidimų, robotukų ar ypatingų Dubajaus, Šanchajaus, Emyratų ar dar kitokių šokoladų diena. Tai bus vėliau. O Lietuva vasario 16-ąją vėl patiria tą galbūt tik asmeninę nuostabą, kaip 1918-aisiais 20 išsilavinusių, patriotiškų ir pakankamai įžūlių vyrų, susibūrusių į Lietuvos Tarybą, sugebėjo paskelbti pasauliui, kad atstato „nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje".

Tik 20 vyrų. Pajutusių ir išnaudojusių tą visiškai trapią, trumpą istorinę galimybę. Sulenkėjusiame, sugudėjusiame Vilniuje. O jų veiklos rezultatas - modernios tautinės Lietuvos valstybės gimimas. Na, ką dar prasmingesnio agrarinėje, valstietiškoje, mažaraštėje Lietuvoje galėjo nuveikti tik 20 vyrų. Suarti dirvą? Ją užsėti rugiais? Užauginti ir apvesdinti vaikus? O jie, vėliau pavadinti Vasario 16-osios signatarais, pasėjo demokratinės valstybės sėklą. Ir ši valstybė, nepaisant istorinių trikdžių, iki šiol tęsiasi. Kartais sunkiau, o kartais - lengviau.

Pirmomis šio Akto pasirašymo dienomis, dauguma lietuvių šios istorinės reikšmės net nepajuto. Triūsė savo ūkeliuose, šėrė gyvulius, ruošė žemės ūkio padargus pavasariui. Nebent šviesesni kunigai pranešė iš sakyklų, kad jau prasideda naujas Tėvynes etapas.

Vietoj signatarų rentų

Iš šio 20-uko trys signatarai buvo 1941-1942 m. sovietų sušaudyti. Dar vienas mirė tremtyje Sibire, o dar vienas - kalėjime Rusijoje. Keli grįžo iš Rusijos kalėjimų į Lietuvą jau sunkiai sirgdami.

Kalėjimo išvengė tik tie, kurie pasitraukė į užsienį. Bet signataras, vėliau Lietuvos prezidentas Antanas Smetona žuvo užsienyje. Tad makabriškai galvojant, ne visiems pasisekė taip, kaip patriarchui Jonui Basanavičiui - nepatyrusiam Lietuvos dar vienos okupacijos. Tai buvo seniai. Taip seniai, kad negalima iš mūsų reikalauti, kad susijaudintume. Bet vis vien derėtų prisiminti bent paties jauniausio signataro, vėliau diplomatu tapusio Kazimiero Bizausko lemtį. Vasario 16-osios aktą pasirašė būdamas 25-erių metų. Sulaukęs tik 48-erių metų 1941-aisiais suimtas ir sušaudytas Baltarusijoje. Palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Kaip ir signatarų Prano Dovydaičio ir Vlado Mirono.

Tai tokia istorinė ir tokia liūdnoji Vasario 16-osios šventės dalis. Nes kiekviena šventė, raginanti švęsti, linksmintis, turi turėti ir šiek tiek šventumo. Bei atitinkamų ritualų.

O ritualai tradiciškai bus šie:

10 val. eisena „Lietuvos valstybės keliu" nuo Katedros aikštės iki Rasų kapinių, kur palaidoti signatarai J.Basanavičius, Jonas Vileišis o P.Dovydaičiui, R.Mironui ir K.Bizauskui įrengtas netikras kapas-kenotafas.

12 val. S.Daukanto aikštėje trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimas ir prezidento Gitano Nausėdos kalba.

12.30 val. Šventos mišios Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje.

13.30 val. Gedimino pr. Gynėjų g. sankryžoje, prie Martyno Mažvydo bibliotekos renkasi Lietuvos patriotai, susirūpinę, o gal net pasipiktinę, pasibaisėję, jog 35-aisiais atkurtos nepriklausomybės metais mūsų miestai, o ypač Vilnius, yra beveik užimti kitataučių, nekalbančių lietuviškai. O vitrinose beveik nelikę lietuviškų užrašų. Tad šis susirūpinimas taps eitynėmis, kurios 14 val. prasidės Gedimino prospekte ir tęsis iki Vinco Kudirkos aikštės.

O tuo metu, kai vieni patriotai žygiuos, kiti patriotai, nesakau, ar geresni, ar blogesni, 14 val. rinksis Pilies gatvėje, prie Signatarų namų ir lauks kasmetinės prakalbos iš balkono.

15 val. Žmonės rinksis prie pokario partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo.

18 val. Gedimino prospekte bus uždegta 16 laužų, simbolizuojančių laisvę. Laužai baigs degti 23 val., tačiau tikėtina, jog laisvė juose vis vien nebus supleškinta. O šiaip visai tikėtina, jog bent Vilniaus senamiesčio gyventojai švenčių dienomis pasiges būtent laisvės. Ne valstybės, bet judėjimo. Mat Vilniaus savivaldybė skelbia, jog dėl šventinių renginių nuo vasario 15-osios 10 val. iki vasario 16-osios 18 val. bus draudžiama važinėti šv.Jono, Pilies, Literatų, S.Skapo, Totorių, Universiteto, Liejyklos, L.Stuokos-Gucevičiaus gatvėmis. Tačiau viešuoju transportu Vasario 16-ąją sostinėje bus galima važinėti nemokamai. O jei vis vien bus pikta, visi galėsime pasipuošti veidus blizgučiais ir trispalvių piešiniais. Ši veidų dažyba bei puošyba bus nuo 11 val. iki 16 val. atliekama K.Sirvydo skvere, stotelėje „Laisvės veidas".

684 ir visi kiti

Ką dar galėsime nuveikti? Galime sau name suorganizuoti puikias šeimynines vakarienes arba mieste baruose paūžti su draugais. O 684-ių asmenų 19 val. lauks Valstybinė nacionalinė filharmonija. Čia vyks iškilmingas koncertas „Dedikacija Lietuvai". Bus atliekami tik Lietuvos kompozitorių kūriniai. Koncertuos fortepijono virtuozas Lukas Geniušas, Modesto Pitrėno diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras ir penki iškiliausi Lietuvos operos solistai.

Bilietai į šį koncertą jau seniai išpirkti. Pigiausias kainavo 21 eurą. Nieko nepadarysi, filharmonija nėra guminė. Visi, išsidažę kaktas trispalvėmis ir aplipdę žandus blizgučiais, vis vien į ją nesutilptų. Tik elitinė publika. Tik ji blizgučiais nenusipigins. Pakaks ir tikrų deimantų, perlų.