Kodėl dingsta vaikai?

Dingus devynmetei Kaune, atrodo, kad į paiešką jungėsi kone visa visuomenė: rinko informaciją, tikrino apylinkes. Tačiau Lietuvoje kasmet dingsta apie 2000 vaikų. Ir nors dauguma jų surandami, kai kuriems tėvams tenka visą gyvenimą gyventi nežinioje, kai paieškos būna bevaisės.

Daugybę metų dingusių vaikų statistiką stebinti N.Kurčinskaja sako, kad Lietuvos skaičiai nėra patys geriausi Europoje. Tačiau ji tiki, kad ateis diena, kai vaikai nebedings.

„Atvejų, kai vaikas dingo ir nebuvo surastas, Lietuvoje yra nedaug, palyginus su skaičiais, kiek vaiko dingimo atvejų registruojama. 2023 m. iš viso buvo registruota 2212 vaikų dingimo atvejų. Šiemet per pusę metų buvo paskelbta 1090 vaikų paieškų. Tarp jų - ir mažamečių iki 10 m. Daugelis jų grįžta arba yra surandami ir metų pabaigoje dažniausiai būna ieškomi tik vienas kitas ar keli vaikai.

Europoje kasmet registruojama apie 250 tūkst. - 300 tūkst. vaikų dingimo atvejų. Dažniausiai tai vaikų pabėgimas iš namų", - „Vakaro žinioms" sakė N.Kurčinskaja.

- Dėl ko vaikai bėga iš namų?

- Dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, dabar būna atvejų, kai vaikai išvyksta prie jūros ir nepraneša tėvams, daug pabėgimų iš globos įstaigų. Kartais vaikai bijo grįžti namo, nes gavo blogą pažymį, prisidarė nemalonumų. Mažamečiai vaikai bėga prasidėjus tėvų skyryboms arba jų dingimas fiksuojamas, kai vienas iš tėvų kažkur išsiveža vaiką be kito tėvo žinios.

Tačiau kiekvienas vaiko dingimas yra labai pavojingas. Prieš kelerius metus buvo nutikusi istorija, kai paskambino į centrą mama, radusi paliktą mergaitės raštelį, bet mama jo rimtai nepriėmė, manydama, kad dukra tik grasina. Esą tai jau ne pirmas kartas, kai ji bėga iš namų. Paskui devyniolikos metų merginą rado nusižudžiusią.

Todėl kiekvienu atveju paieška turi būti skelbiama iš karto. To anksčiau nebuvo. Mūsų centro dėka, panaikintas terminas, kad paieška pradedama tik po trijų dienų. O dar anksčiau policija laukdavo ir savaitę.

Anksčiau net globos įstaigos vengdavo pranešti, kad vaikas dingo, nes nenorėdavo nemalonumų, tikrinimų. Dabar įstatymas griežtai nurodo pranešti apie dingimą iš karto. Policijai privaloma pranešti, net jeigu vaikas vėluoja grįžti minutę. Jam grįžus paieška gali būti atšaukiama, bet dingimas be žinios registruojamas iš karto.

- Dingusių žmonių šeimų paramos centras veikia jau 25 metus, bet 2016 m. buvo paviešinta, kaip savivaldybė norėjo atimti centro patalpas. Ar keičiasi valstybės požiūris?

- Nevyriausybininkai visada yra nepatogūs. Jie daug žino ir yra nenaudingi valstybei. O ši sritis - dar ir ne ta, kur daug uždirbsi, čia ne lyčių lygybės tema, kur galima gauti gerą projektų finansavimą.

- Šių metų pradžioje įvykdytas devynmetės pagrobimas Kaune rodo, kad mūsų vaikai gatvėje nėra saugūs?

- Visada kalbame apie tai, kad vaikas neturi būti patiklus gatvėje. Reikia nebijoti su vaikais kalbėti apie visus pavojus.

Šiemet, kai vyko dingusių vaikų dienos renginiai, atėjo viena mama su trimis vaikučiais. Pradėjome su tais vaikais kalbėti, dalinome balionus. Aš pasiūliau vienam vaikui nueiti pažiūrėti gražų kačiuką ir tas vaikas man padavė ranką - buvo pasiruošęs su manimi eiti. Vadinasi, bet kas gatvėje taip gali vaiką nusivesti pasiūlęs saldainį, o jame gali būti ir narkotikai. Vaiką gali nuvesti netgi jums esant šalia, tik nusisukus. Todėl vaikus nuo mažens turime mokyti, kaip elgtis tokiose situacijose. Turėkite su vaikais slaptažodį, jeigu kažkas sugalvotų jūsų vaiką gatvėje pakviesti.

- Nors daugelis vaikų surandami, yra atvejų, kai to padaryti nepavyksta. Kur dingsta vaikai?

- Tai labai svarbus klausimas, bet atsakymo mes nežinome. Būna šeimų, kur tėvai net „nežino", kiek vaikų turi. Būna ir tokių atvejų, kai vaikas dingsta, o tėvai skambina pasikonsultuoti, nes pranešti apie dingimą bijo, galvodami „ką žmonės pasakys." Bet mes vis tiek iš karto pranešame.

Vaikai dingsta ir iš gerų šeimų. Vaikai bijo grįžti namo dėl prastų mokslo rezultatų, dėl patyčių. Mes tokiems vaikams sakome: jeigu norite bėgti, bėkite pas mus į centrą, kur saugu.

Tėvai turi atrasti, kaip tapti savo vaiko draugu, kad jis nebijotų grįžti namo, net jeigu ir turi problemų. Kad jis pasitikėtų, pasipasakotų, kad jaustų, kad jo šeima yra jo užnugaris.Dažniausiai mes gailime kitų vaikų, o savam vaikui esame griežti. Reikia užmegzti su vaiku draugišką santykį, kad jis nebijotų pasakyti tėvams, jeigu kažką ir pavogė, susidūrė su pavojinga kampanija, yra skriaudžiamas ar šantažuojamas. Jeigu vaikas bijos, jis kitur ieškos paguodos, supratimo, o gyvename labai pavojingame pasaulyje ir taip vaikai gali pakliūti į nemalonumus: tai ir narkotikai, ir išnaudojimas, - ir seksualinis. Būna atvejų, kai vaikai įtraukiami į prekybą žmonėmis, prieš kelerius metus buvo stebima tendencija, kai vaikai buvo vežami į užsienį vogti iš parduotuvių. Patikėkite, yra daug įvairių baisių situacijų.

- Ką patartumėte tėvams, kaip apsaugoti savo vaikus?

- Daug dirbame su šeimomis ir dažnai girdžiu, kad vaikas viską turi, į kurortus vežamas, bet vis tiek bėga iš namų. Pinigai neatstos vaikui nei mamos, nei tėčio, nei šeimos.

Didelė problema yra ir tai, kad šiandien vaikai turi savo teises, bet nežino pareigų. Tuomet jie ir mokykloje gali įžūliai kalbėti su pedagogais, ir leisti sau rūkyti prie direktoriaus kabineto.

Taip pat pavojus yra šiuolaikinės technologijos ir internetas, kur suaugę apsimeta vaikais, susirašinėja, kviečia vaikus į susitikimus.

Patariu tėvams daugiau bendrauti su vaikais, ir nepraleisti signalų, kurie gali išduoti, kad kažkas negerai. Gal vaikas grįžta su pinigais, saldainiais, brangiais daiktais. Tai gali būti signalas, kad vaikas išnaudojamas, šantažuojamas.

- Pagalbos šeimoms centre dirbate jau daug metų. Atėjote čia savanoriauti, kai be žinios 1997 m. dingo jūsų pačios sūnus ir sūnėnas, kurie nerasti iki šiol. Kaip rasti savyje jėgų ištverti tokį likimą?

- Tai buvo 1997 m., kai policija man pasakė, kad reikia laukti savaitę, o tik tada bus paskelbta paieška. Per televiziją paskelbė tik po savaitės. Visą tą laiką lakstėme visur ir ieškojome patys. Nenoriu net prisiminti.

Tada buvo laukiniai laikai, kai nebuvo žinoma, kiek vaikų dingsta. Tada tu niekam nerūpėjai. Tuomet ieškodami važiavome su nepilnamečių inspektoriumi ir užėjome į vieną slėptuvę po namu. Ten sėdėjo kažkoks vaikas, degino žvakutę. Jis turbūt ten ne pirmą kartą buvo, nors turėjo būti mokykloje. Paklausėme, kodėl jis čia, o jis atsakė, kad čia ruošia pamokas. Ta jauna inspektorė net nesureagavo. Kai paklausiau, kodėl ji nieko nedaro, buvo atsakyta, kad jie neturi tam teisės. Tam vaikui buvo gal 13 metų. Tada supratau, kad niekas mūsų vaiko neieško ir neieškos...

Taip, pažanga šiandien padaryta, bet tam reikėjo ir didelio mūsų centro darbo, kad vaikai būtų ieškomi nuo pirmos dingimo minutės, kad atsirastų „Amber Alert" sistema.

Turime mylėti savo vaikus ir su jais kalbėtis. Suprantu, sunku užauginti vaiką, bet svarbu ne tik auginti, bet ir neprarasti. Jeigu rasime bendrą kalbą su savo vaikais, tuomet ir dingimų bus mažiau. Aš tikiu, kad ateis diena, kai vaikai nebedings visai.

Informacija

„Missing Children Europe" duomenimis, Europoje kas dvi-tris minutes gaunamas pranešimas apie dingusį vaiką. Lietuvoje, dingusių be žinios asmenų registro duomenimis, kiekvienais metais užregistruojama apie 2000-2500 nepilnamečių dingimo atvejų.

Lietuvoje veikia tarptautinė 116 000 karštoji pagalbos linija dėl dingusių vaikų, kurioje dingusių vaikų artimieji gali gauti emocinę pagalbą. Puslapyje www.116000.lt įdiegta susirašinėjimo funkcija suteikia galimybę su linijos konsultantais susisiekti ne tik vaikų artimiesiems, bet ir vaikams, kuriems kyla mintys bėgti iš namų.

Dingusių žmonių šeimų paramos centro dėka 2018 m. Lietuvoje buvo įdiegta skubios vaiko paieškos sistema „Amber Alert", leidžianti išsiųsti informaciją apie dingusį vaiką visiems 200 km spinduliu nuo jo dingimo vietos nutolusiems „Facebook" vartotojams.