Kur lapas lapą lenkia

Sakysite: bet jie buvo ir pernai, ir kažkada dar... gal net labai seniai. Taip, visa tai buvo. Arba - buvo panašu į tai, ką regime šiandien. Bet žinokime: mes gyvename dabar! Tai, ką vadiname šia akimirka, yra pats tikriausias laikas, nes visa kita yra tik atmintyje, sakytume - virtę istorija. Tokia šios dienos, šios akimirkos tiesa, kiekvieno mūsų taškas, iš kurio galime žvelgti ir suprasti visą pasaulio grožį.

O jis tikrai gražus... Šiandien, kai pasaulis neturi ribų, ar jas taip paprasta įveikti, mes keliaujame - kas norėjo, jau pamatė tiek pasaulio, jog visko nesudėtų į jokias knygas. Bet tame mūsų pažinime yra viena svarbi tiesa: kur bebūdami, svetimus kraštus, patirtus įspūdžius mes lyginame su Lietuva, su savo namais. Ir žinote, nerasi nė vieno, kuris nuoširdžiai neprisipažintų čia, namuose, radęs tai, kas yra gražiausia ir brangiausia.

Žiūrėti ir matyti reikia mokytis. O pajausti, nudžiugti nepakanka paprasto pabuvimo miške, apsilankymo savo tėviškėje. Visa tai taip pat išmokstama, patiriama - šios patirtys mus lydi visą gyvenimą. Ir tegul atrodysiu per daug sentimentalus, bet negaliu neprisiminti vaizdo, kai senutė, žinanti apie artimą savo susitikimą su kitu pasauliu, prašė tik tėviškės šulinio vandens... šalto, gaivinančio... ne iš krano, ne beskonio ir bekvapio. Ar jo gavo?

Nesulaukė... o gal - jo niekas ir neskubėjo atvežti, nes nebuvo kam ir... jau nebuvo nei šulinio, nei tos sodybos.

Kitas, ne ką jaunesnis, vis kalbėjo apie tėviškės sodo vyšnią... Kaip ji žydėjo! Kaip uogos prieš saulę raudo, kaip pritvinkdavo lyg juodo kraujo... Per gyvenimą matė tiek visko: pats sodus sodino, namus statė, kažkas juos griovė ir sodus rovė, o jis sodino ir statė vėl. Bet niekas negalėjo atstoti jo tėviškės vyšnelės, kuri kiekvieną balandį pabaldavo ir siūruodavo lyg pavasario debesėlis.

Visi turime tai, ką saugom per gyvenimą. Metai nieko nekeičia, jie tuos vaizdus išdailina, o mes juos lyg šventą paveikslėlį įsidedame atmintin ir saugome. Galėtume sugrįžti patikrinti, palyginti. Nedarykite to! Neaitrinkite savo atminties, nes vaikystės vyšnios gali būti nelikę, kaip ir to šulinio, kaip mūsų matyto debesio ar savo geriausio draugo papurusios plaukų kupetos. Laikas kartais būna negailestingas. Tačiau jis nebūtinai prisiliečia prie mūsų asmeninės patirties ir atminties.

Štai kiek visko iš pavasarių, kurie mums įteikė dovanų visam gyvenimui. Kur eisime šiandien? Siūlau susirasti ramų miško kampelį, kur bjauriai nedžeržgia pjūklas, kur tyli traktoriai - atiduokime laiką kikiliui, strazdui, o jei jų nebūtų - tylai. Žaliai besirengiančioje girioje gera būti ir tyloje. Nes čia nėra laikrodžio, čia neskaičiuojame laiko.

Padovanokite sau tokią ramybę. Jos labai reikia kiekvienam. Tai labai intymu, nes ją suprantame skirtingai. Tačiau aš žinau vieną svarbų dalyką: jei gausime tokią dovaną, jos niekada nepamiršime - kas žino, galbūt nešiosimės kartu visą gyvenimą... pačią didžiausią, niekada nenublunkančią, neatpingančią...

O ta dovana iš tikro nekainavo nė menkiausio pinigėlio!