Ar jūs dar nepamiršote ilgos šių metų vasaros? Ji gi buvo ką tik, prieš dvi savaites mes dar skendome jos glamonėse, alpome dienų karštyje ir palaimingai alpome švelniam vakarų svaiguly.
Niekas nesitikėjo, kad vasariški orai truks dar ilgiau, bet paskutinėmis rugsėjo ir pirmomis spalio dienomis stojusi vėsa sugrąžino į tikrąją gamtos realybę, į rudenį tokį, prie kokio esame pripratę. Taigi, būk pasveikintas, spali! Tegyvuoja ruduo!
Rudeniui gamta paprastai skiria trejetą mėnesių. Dabar, šylant klimatui, net daugiau. Tik ne šiemet (ir ne pernai), kai jam liko vos pora mėnesių: spalis ir lapkritis. Ar ne per mažai laiko pasiruošti žiemai? Ar tą galima padaryti ,,kokybiškai"? O kas yra kokybiškas rudens darbas? Ko iš jo laukiame ir tikimės?
Pradėkime nuo pradžių... taip, ruduo - pereinamasis metas prieš žiemą, bet ne jis ruošia gyvybę žiemos išbandymams. Tą daro pavasaris, vasara... net pernykštė žiema. Visi jie augina, atrenka, moko, ruošia... o ruduo suslapsto, priglobia, perspėja - kad nuo ramybės apsvaigę ledan neįšaltų, kad iki savo lizdų, guolių suspėtų.
Būkime ramūs: jis viską suspės. O kad daroma taip, kaip reikia, jums geriausiai rodo medžių lapų spalvų kitimas; spalio pradžioje dar džiaugęsi žaliais miškais, dabar regime juos gelstančius ir raustančius. Iki lapkričio jie visi pagels. Ir ne tik... į lapkritį ruduo žengia jau praretėjusiais miškais.
Šis rugsėjis buvo kaip reta balsingas: tauriųjų elnių ruja skambėjo labai veržliai, garsiai - net visko matę medžiotojai ir gyvūnų fotografai traukė pečiais, nes nesuprato, kas nutiko. Taip, elnių (ir briedžių - taip pat) ruja vyksta kasmet, tačiau vis dažniau ji prasideda ir baigiasi anksčiau - nesistebime, jei elniai nutyla iki rugsėjo 20-osios. Tik ne šiemet... Po elnių, šiuo metu, prasideda danielių šėlsmas - tiesa, jie kriokia kitaip, ne taip skambiai, negarsiai... gali būti, kad jų rujos garsų ir balsų neatpažįsta net medžiotojai.
Kol kažkam rūpi šeimos reikalai, kiti augina savo kailius. Ar teko matyti, kaip dabar atrodo lapė? Ji jau pūkuotu kailiu - jis dar auga, bus dar tirštesnis. Lapės šeriasi tik kartą metuose - dabar užaugintas šiltas, su tankia pavilne kailis išbus iki balandžio ar net gegužės, po to nukris lopais ir laputės pasirodys su ryškiai rudu trumpučiu vasariniu kailiuku.
Ar matėte, ar girdėjote: išskrenda gervės. Jų klegėjime, plazdėjime ne visada lengva suprasti, ką daro paukščiai, kokius sprendimus priėmę. Rudenį nederėtų stebėtis paukščių migracijos polinkiu - taip reikia elgtis, nes kada nors po rudens bus žiema. Tik nesuprantama viena: ko skubėti gervėms? Juk jos - ypatingos skrajūnės, stipriasparnės, galinčios vienu pakilimu nulėkti aštuonis šimtus kilometrų. Ir skristi joms - vos du tūkstančiai kilometrų, nes nemažai jų žiemos Vokietijos šiaurės rytuose, kitos, jau toliausiai nuskridusios - Prancūzijoje ir Ispanijoje. Šalčio jos nebijo, lesalo laukuose yra iki valios...bet paukščiai kyla ir lekia.
Kol skristi skuba ir kiti paukščiai, šaltom upelėm ir upėm prieš srovę, į aukštupius plaukia neršti lašišos. Keliauti bent tris šimtus kilometrų, kovoti su srovėmis, nesimaitinti, surasti savo gimtą upeliuką, dugne paruošti neršto duobę ir išleisti ikrus - štai kur jėgos proveržis. Kas dar taip gali?