1 nuotr.Čia pat sausio vidurys, lieka pora savaičių iki Pusiaužiemio. Tačiau žinojimas apie šias metų datas nieko nepaaiškina apie žiemą. Ar jau esame tikroje žiemoje, ar jos vis dar laukiame?
Pabandykime pasižvalgyti ir suprasti, kas vyksta gamtoje, nes būtent nuo gamtos viskas ir prasideda. O mes atliepiame jos šviesą, jos nuotaikas...
Taigi, per Kalėdas judėti sukrutęs metų ratas per trejetą savaičių išsuko kai ką visai pastebimo - dienai pridėjo pusę valandos šviesos, o kartu su šviesa ir kai kur pabarstytu sniegeliu radosi geresnė nuotaika.
Prieš keletą dešimtmečių sausio 10-oji tikrai nekvepėjo pavasariu, o naujai gimusi šviesa buvo per menkas veiksnys kalbėti pakiliai. Tada dar tik laukdavome pačių didžiausių žiemos išbandymų, nes sniegas kaupdavosi iki kovo pradžios, jo tirpsmas būdavo ilgas ir nelengvas.
Sakysite: visa tai pamiršta, nugrimzdo į praeitį. Tačiau jei nori žinoti, kaip dabar lengva (ar sunku), turi su kuo nors lyginti. Vyresnioji karta gali tą daryti pati, o jauniausioji į tokius lyginimus žiūri nepatikliai ar įtariai. Tačiau istorija yra tokia!
Kaip žiemų istorija rašoma dabar? Ar ją kas nors fiksuoja? Kodėl viską turi padaryti kažkas, ypač kai daugelio reiškinius fiksuojančių institucijų nelikę - pavyzdžiui, jau seniai panaikinta agrometeorologijos sistema, turėjusi sekti mūsų dirvožemių būklę.
Girdint politikų kalbas apie Lietuvą - žemės ūkio valstybę, negali patikėti, kad to jie nemato, nesupranta ir nežino: viskas šioje ūkio srityje prasideda būtent nuo dirvožemio, nuo dirvos. Lygiai taip pat nelikę fenologijos duomenų kaupimo sistemos... veikia tik hidrometeorologijos tarnyba, taigi - vandenys, oras, temperatūros, krituliai... bet to per maža!
Nepatikėsite - kiekviename regione galima surasti savotiškų metraštininkų, kurie savanoriškai ir labai atkakliai, diena dienon stebi, fiksuoja, rašo. Jų sukaupti duomenys turi neįkanojamą vertę. O kodėl tokiais metraštininkais negalite būti jūs patys?
Jei atsiversite savo užrašus, pagaliau - senas (bet aprašytas) nuotraukas, atrasite - galimas ir toks žiemos charakterio fiksavimas... štai iki viršaus užpustytos tvoros (1982 m.), štai visai šiltas viduržiemis (1975 m.)... o čia - ir vėl sniegas, jame pradingstantis kelias, kuriuo nepravažiuoja mašinos... kokie tai metai?
Štai, padarėme klaidą, kitoje nuotraukos pusėje neužrašėme vietos, datos, fotografo vardo... kiek informacijos istorijai praradome!
Be žiemos istorijos paieškų dabar turime kitų svarbių reikalų. Sakykime - kaupti sniegą ten, kur tik jo iškrinta. Sniegas - drėgmė, o kai kur jos be galo trūksta. Ne mažiau svarbus darbas - inkilų kalimas, senų inkilų valymas.
Jeigu jūsų sodyboje inkilų zyliniams paukščiams (su 35 mm landa) yra jau keletas, tokius neškite kuo giliau į miškus - ten uoksų paukščiams stinga. Nebus per daug inkilų pelėdoms, o prie upių - antims klykuolėms ir didiesiems dančiasnapiams. Štai ateis kovo galas ir pamatysime, kiek dančiasnapių blaškosi panemunėm ir prie Neries, ieško inkilų ir... neranda. O galėtų perėti, jei tik jų rastų.
Prisiminkite tai - laiko yra, dar tik artėjame prie sausio vidurio.
