Laikas leisti mokytojui tiesiog ramiai dirbti

Mokytojau, eik namo

Buvęs ilgametis Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas akcentavo, kad yra laimingas, pabėgęs nuo reformų. Jo įsitikinimu, priežasčių, kodėl trūksta mokytojų, yra daug ir jos teisingos. Bet turime paklausti, kas gali būti mokytoju.

Žmogus, nemylintis žmonių ir vaikų, negali peržengti mokyklos slenksčio. Jo žodžiais tariant, mėgstame reikalauti, kad mums didintų atlyginimą ir demonstruotų pagarbą. Bet ar viską padarėme, kad to nusipelnytume? Koks mokytojas turi atsistoti prieš klasę? Kokį mokytoją jis nori matyti, būdamas direktorius? Atsakymas iš esmės paprastas: tai žmogus, mylintis vaikus.

Pasak M.Jakobo, XXI a. ugdymo įstaigose yra daug problemų. Viena jų - patyčios mokykloje. O jos vyksta ne tik tarp mokinių, bet ir tarp mokytojų. Patyčios atkeliauja jau iš darželių. M.Jakobas pabrėžė ir tai, kad mokytojas turi nuolat būti su vaikais. Taip pat ir per pertraukas. „O jeigu neturi charizmos, mokytojau, eik namo", - pridūrė jis.

Gabūs nerūpi

M.Jakobas kalbėjo apie įtraukųjį ugdymą, darbą su gabiaisiais vaikais. Pavyzdžiui, Izraelyje su tokiais dirbama jau nuo antros klasės. Pas mus, deja, gabiesiems, kad ir kaip būtų keista, kartais reikia samdyti... korepetitorius. Mat mokytojams neužtenka laiko skirti jiems dėmesio. Paradoksalu: pedagogai, neskaitant „vidutiniokų", turi daugiau dėmesio skirti ne gabiesiems, kurie gali būti Lietuvos ateitis, o silpniesiems.

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas Egidijus Milešinas savo pranešime kalbėjo apie mokytoją vakar, šiandien ir rytoj. Jis pasakojo, jog paklausė dirbtinio intelekto, koks yra Lietuvos mokytojas. Dirbtinis intelektas atsakė labai mandagiai: „Jis rūpestingas, išsilavinęs ir kūrybiškas asmuo. Nuolat atnaujina savo žinias, skatina mokinių aktyvumą."

Kokias mokytojo savybes labiausiai vertina mokiniai? Atsakymas: „kantrybę, empatiją, gebėjimą aiškiai perteikti informaciją. Ir kad mokytojas būtų draugiškas. Mokytojas formuoja jaunąją kartą."

„Ar tikrai tikrovėje yra taip?" - klausė E.Milešinas. Konferencijos dalyviai vieningai nepritarė tokiai optimistinei dirbtinio intelekto nuomonei. Mokytojas yra sistemos pagrindas. Jeigu švietimo sistema nesirūpina pamatu, sunku pastatyti tvirtą pastatą. Toliau bus dar sunkiau. Mokytojai turės prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių socialinių ir technologinių sąlygų, ugdyti mokinių kritinį mąstymą, jų emocinį intelektą.

Prelegentas išvardijo būtinas sąlygas, kad mokytojas galėtų kuo efektyviau atlikti savo misiją.

Neseniai atliktas mokytojų psichologinės būsenos tyrimas atskleidė, kad situacija - liūdna. Kiekvienas ministras nori kažkuo nustebinti, įvykdyti kokią nors reformą. Tačiau dažniausiai viskas baigiasi nesėkme.

Abstraktūs siekiniai

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius iškėlė klausimą, kodėl švietimas Lietuvoje atsidūrė dramatiškoje situacijoje.

„Kiekvienos valstybės sėkmės pagrindas yra veiksminga ir rezultatyvi švietimo sistema, kuri sudaro prielaidas darniam visų visuomenės sričių funkcionavimui. Turėjome unikalią galimybę kokybiškai sutvarkyti švietimą, tačiau su širdgėla tenka konstatuoti, kad savitikslių reformų nekompetentingas vykdymas atvedė mus prie apgailėtinos situacijos. Lietuvos švietimo sistema ne tik netapo šalies tvirtybės pagrindu: ji pavirto nuolatinių ir vis gilėjančių problemų objektu", - konstatavo S.Jurkevičius.

Anot jo, išeities taškas kiekvienoje veikloje yra aiškiai ir suprantamai suformuotas tikslas, kurio turi būti siekiama nuosekliai ir atsakingai.

„Tačiau Švietimo įstatyme išsikelta tiek daug abstrakčių siekinių, kad lieka nebeaiškus pagrindinis tikslas, į kurį orientuota visa sistema. Todėl yra nuolat blaškomasi nuo vienos siekiamybės prie kitos, kol galiausiai nebesuvokiama, ko iš tiesų norima. Tokia terpė tapo neįpareigojanti ir leidžianti veikti formaliai bei imituoti daugelį veiklų.

Pastarasis laikotarpis akivaizdžiai rodo, kad, vienu metu įgyvendindami daugybę reformų, pametėme esminę mokyklos paskirtį. Deklaruodami įvairiapusiškos asmenybės ugdymą tarsi pamiršome Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad mokykla pirmiausia turi atlikti mokymo ir auklėjimo funkciją. Tačiau šios sąvokos po truputį buvo išstumtos iš pedagoginio žodyno, nes pasirodė, kad jos neišsamiai ir per daug kategoriškai nusako mokyklos paskirtį. Todėl buvo susitelkta ties įvairialypiu ugdymu, kuriame mokymas tarsi pasimetė kitų veiklų kontekste", - pabrėžė S.Jurkevičius.

Stebuklinė pasaka

Anot licėjaus direktoriaus, dirbtinai buvome įklampinti į pasakojimą, primenantį stebuklinę pasaką, kurioje neva ugdymo paslaptys atskleidę žinovai siekia galutinai sunaikinti pasenusį požiūrį į švietimą.

„Naujas pasakojimas pasidarė labai panašus į sovietinę tikrovę, kurioje buvo kuriamas kitoks mokymosi ir darbo supratimas, turėjęs nutiesti kelius į šviesų rytojų. Šiandien yra suformuotas supratimas, kad mokymosi rezultatai nėra svarbūs ir neturėtų būti akcentuojami. Tokiu būdu, sumenkinę žinių svarbą ir sutelkę dėmesį į mokinių kompetencijų ugdymą, kuriame naują tikrovę, kurioje nežinojimas beveik tapo vertybe. „1984-ųjų" romano šūkis „Nežinojimas - jėga" turbūt geriausiai išreiškia šių dienų idėjinę mokyklos kryptį. Atsisakę ilgalaikės patirties ir turėtų tradicijų, išauginome kartą, kuri ypač greitai pavargsta ir sutrinka, kai susiduria su rimtesniais iššūkiais. Be to, jaunimas, išugdytas daugialypių veiklų apsuptyje, ilgai neranda savo vietos gyvenime ir sunkiai susitelkia ties vienu tikslu", - dėstė pedagogas.

Pasiekėme ribą

Anot jo, įdomu ir tai, kad naujasis pasakojimas daugeliui tapo patrauklus, nes vegetuoti aplinkoje, kuri nereikalauja didelių pastangų, yra gerokai lengviau, nei siekti akivaizdaus rezultato.

„Einant toliau šiuo keliu, reikėtų keisti pagrindinio valstybės įstatymo nuostatas, kurios apibrėžia mokyklą kaip mokymo ir auklėjimo įstaigą, nes jos jau nebeatitinka šių dienų realybės. Priėjome ribą, kai kalbėti apie tradicinį mokymą tampa labai nepopuliaru, o apie auklėjimą geriau ir iš viso nebeužsiminti, nes tai kertasi su geros savijautos pojūčiu mokykloje. Taip pat reikalavimas mokytis, siekti bent vidutinio rezultato ir tinkamai elgtis mokykloje, neatitinka geros mokyklos koncepcijos, kurioje nuotykis ir pramoga tampa svarbia mokyklos raiškos dalimi.

Girdime siūlymus, kad reikėtų dar radikaliau atsisakyti sustabarėjusio požiūrio į mokyklos paskirtį, tačiau tam vis dar trukdo egzaminai, mokyklų reitingai, dalis mokytojų ir mokyklų, orientuotų į mokymosi rezultatus. Pastebėtina ir tai, kad dabartinis ugdymas nesuteikė vaikams nei geros savijautos, nei susivokimo esamoje tikrovėje, nei supratimo apie svarbias gyvenimo vertybes", - rėžė S.Jurkevičius.

Turinio nėra

Pranešėjo teigimu, tokios švietimo politikos vykdymo pasekmės dar akivaizdžiau tapo matomos, kai su dalykinių asociacijų entuziastingu pritarimu buvo pakeistos bendrojo ugdymo programos.

„Šis keitimas visų vykdytų švietimo reformų kontekste yra didžiausias nesusipratimas, kuris galutinai atskleidė sistemos ne tik idėjinę bejėgystę, bet ir akivaizdžią kompetencijos stoką. Tokio neatsakingo ir nekvalifikuoto darbo pasekmes po truputį pradeda suvokti ir didžioji pedagoginės bendruomenės dalis. Tai rodo ir dalykinių asociacijų kreipimasis į aukščiausias valdžios institucijas, kuriame teigiama, kad „skubotai įgyvendinama ugdymo turinio atnaujinimo reforma kelia nemažai iššūkių daugeliui Lietuvos mokyklų ir reikalauja neatidėliotino jos peržiūrėjimo ir įvertinimo".

Šiandien mokytojai priversti įgyvendinti programas, realiai nesuprasdami jų keitimo prasmės, neturėdami vadovėlių ir aiškiai apibrėžtų mokymosi rezultatų vertinimo kriterijų. Tai nutiko todėl, kad nebeturime nei institucijos, nei kvalifikuotų specialistų, kurių tiesioginė profesinė veikla būtų susijusi su mokymo turinio išmanymu. Programos rengiamos projektiniu būdu, kai viešųjų pirkimų konkurso tvarka suburiami žmonės, kurie programas parengia neturėdami šiam darbui reikalingos patirties", - konstatavo S.Jurkevičius.

Situacijos glaistymas

Pasak specialisto, sunku net patikėti, kad nebeliko ne tik kvalifikuotų specialistų, bet nėra ir konceptualaus supratimo, kaip turėtų būti mokoma lietuvių kalbos, matematikos ar istorijos.

„O menai, dorinis ugdymas, fizinis ugdymas ir pilietiškumo pagrindai taip ir neįgijo rimtų disciplinų statuso. Mokomosios programos buvo sujauktos be jokio aiškaus tikslo, kai kurios iš jų daro žalą net mokomojo dalyko esmei. Ne geresnė padėtis yra ir su vadovėlių rengimu. Jeigu programos parengimui reikia mažiau laiko sąnaudų, tai vadovėlio parašymui reikia ne tik daugiau laiko, bet ir giluminio atskirų temų išmanymo. Vienas žmogus praktiškai tokio darbo atlikti negali, nes paprastai gerai išmanyti galima vieną ar kelias temas. Pavyzdžiui, jeigu darbuojamasi Lietuvos istorijos siaurame laikotarpyje, tai norint parašyti paragrafus apie Italijos suvienijimą, Vietnamo karą ir t. t., reikia specialiai gilintis į šias temas. Tačiau dėl įvairiausių priežasčių tai nėra daroma. Manoma, kad mokiniams medžiagą galima pateikti paviršutiniškai, be giluminio temos supratimo. Tokie vadovėliai stebina ir glumina dalį mokytojų ir mokinių, kurie mokosi tas pačias temas pagal tarptautines programas", - dėstė S. Jurkevičius.

Dar klampesnė situacija, pasak S.Jurkevičiaus, yra su įvairiausių lygių egzaminais, kurie taip pat rengiami be tinkamo pasiruošimo šiam darbui. „Kai turėjome vienos dalies egzaminus, jie su tam tikromis išlygomis buvo pasiekę bent jau vidutinį lygį. Įvedus tarpinius patikrinimus, galutinai atskleidėme negebėjimą tvarkytis ir šioje srityje. Beveik visi šie patikrinimai, kurie net nebuvo vadinami egzaminais, buvo parengti nekokybiškai su įvairiausiomis techninėmis ir dalykinėmis klaidomis. Susipainiota iki tokio lygio, kad reikėjo perskaičiuoti egzaminų rezultatus, o tėvai bandė ieškoti teisybės teismuose. Tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Nacionalinė švietimo agentūra tokią situaciją bando glaistyti kalbomis apie neesminius trūkumus ir, pasitelkę į pagalbą pataikautojus, dangsto esmines problemas", - pabrėžė S.Jurkevičius.

Netaps prestižine

Jis akcentavo, kad dramatišką švietimo situaciją bando gelbėti nuolankūs mokytojai ir mokyklų vadovai, kurie per daugiau nei 30 metų nuolatinės kaitos yra įpratinti prisitaikyti ir net nebando prieštarauti prievartiniu būdu brukamoms reformoms.

„O jeigu ir pasisako, tai tik nereikalaudami daryti esminių pakeitimų. Juk ir dabar nei viena asociacija ar organizacija nekelia klausimo dėl valstybinių brandos egzaminų dalių prasmingumo, nors kiekvienam aišku, kad pavasarį vėl kils sumaištis dėl ugdymo proceso organizavimo ir egzaminų užduočių kokybės. Tačiau su tuo susitaikoma ir net bandoma rasti argumentų, kodėl taip reikia daryti, nors ir žinoma, kad tai atnešė į mokyklas tik dar daugiau problemų bei papildomą stresą mokiniams. Besąlygiškas nuolankumas, neįgyta savigarba ir neturėjimas ryžto yra nuolatinė pedagoginės bendruomenės dvasinė būsena, kuri nesudaro net menkiausios prielaidos mokytojo profesijai tapti prestižine", - reziumavo S.Jurkevičius.