Laimingos vaiko akys - didžiausias atlygis

A.Beniušytė prisipažįsta, kad jai sudėtinga žiūrėti į verkiančius vaikus ir norisi juos nuraminti, juo labiau kad Auksė vaikystėje pati labai daug laiko praleisdavo ligoninėse, sanatorijose. „Tokie laikai buvo, kai tėvų neleisdavo kartu su vaikais būti, taigi likdavome vieni. Tad tas ilgesys, baimė ir nežinomybė, kurią patiria ligoninėje esantis vaikas, tikrai labai gerai pažįstami jausmai. Beveik visą gyvenimą dirbu medicinos srityje, suprantu, kaip yra sunku kitoje aplinkoje, kai liga paveikia", - kalbėjo ji.

- Kaip įsitraukėte į savanorystę?

- Į „Niekieno vaikus" įsitraukiau feisbuke pamačiusi skelbimą, kad ieškoma savanorių. Turėjau daugiau laisvo laiko, sugalvojau, kad būtų prasminga jį išnaudoti ne tik savo šeimos poreikiams. Taip atsidūriau atrankose, žinoma, maniau, kad viskas žymiai paprasčiau... Kad greitai mane paims. Atrankos ir mokymai vyko kelis mėnesius. Šiuo metu aš savanoriauju savaitgaliais, nes darbo dienomis dirbu.

Pastebėjau, kad didėja mūsų iniciatyvos žinomumas, net patys tėvai paprašo pagalbos. Būna, kad tėvams kuriam laikui reikia grįžti namo, ir tada savanoris pabūna su jų vaiku. O vaikučių būna įvairaus amžiaus, nuo kūdikėlių iki jaunuolių 18-os metų. Labai džiugus yra grįžtamasis ryšys iš vaikų.

- Kokius vaikus ir kur tenka prižiūrėti?

- Klaipėdoje yra trys įstaigos, kuriose mes lankomės, tai Klaipėdos vaikų ligoninė, Palangoje vaikų reabilitacijos sanatorija „Palangos gintaras" ir Klaipėdos ligoninė Vaikų psichiatrijos skyrius. Budėjimai jose yra labai skirtingi.

Pavyzdžiui, sanatorijoje „Palangos gintaras" vaikai gana sveiki, jiems reikia pagalbos einant į procedūras, kartu išeinam į lauką. Sanatorijoje dauguma vaikų yra su tėvais, o kiti vaikai, su kuriais nėra artimųjų, kartais net į kiemą negalėtų išeiti, jei ne savanoriai...

Klaipėdos vaikų ligoninėje vaikai jau sergantys, - vieni lengviau, kiti labai sunkiai. Yra visai nevaikštančių, kurie gyvenime nei vaikščiojo, nei kalbėjo... Visiškai neįgalūs.

O į psichiatrijos skyrių einame su kolega vaikus užimti, žaidimus pažaidžiame, pasikalbame, rankdarbius padarome, geru oru einame į lauką.

- Kaip rasti ryšį su vaikais?

- Kiekvienas atvejis ir kiekvienas vaikas yra kitoks, bet, kiek pati pastebėjau, priėjimas prie vaikų iš globos namų yra šiek tiek lengvesnis, nes jie lengviau prisileidžia svetimą. Psichikos sveikatos centre kartais būna situacijų, kai vaikai nenori prisileisti ir laikosi atokiau. Paprastai ten būna grupelė pacientų ir tie nenorintys iš šono stebi mūsų bendravimą su kitais vaikais. Paskui įsidrąsina ir prisijungia.

Žinoma, sunkiau būna tada, kai vaikas auga šeimoje ir tėvai tuo metu su juo negali būti (nes būna su kitu šeimos nariu ar yra kokios kitos problemos), tada vaikas jautriau reaguoja. Bet niekada nebūna, kad nepavyktų užmegzti ryšio. Keletas minučių būna susipažinimui iš toliau, paskui žiūri, kiek vaikas tave prisileidžia ir ko jam reikia iš tavęs.

Galbūt kitiems savanoriams būna sunkiau su visiškai neįgaliu vaiku dirbti. Bet manęs negąsdina medicininės būklės. Ne kiekvienas gali vaiką paglostyti, kalbėtis, kai jis mažai reaguoja į aplinką. Bet net ir tokie ligoniukai bendraujant, skaitant knygeles, glostant - nusišypso. Vaiko šypsena yra didžiausias atpildas man už darbą.

- Ką jums reiškia savanorystė?

- Gal ir egoistiškai nuskambės, bet emocinį pasitenkinimą. Žmonės paklausia, kaip čia gali dirbti nemokamai? Bet kai vaikas prieina ir sako „aš tavęs labai laukiau", - tokios akimirkos niekada neatstos jokių pinigų, jausmo, kad esi reikalingas kitam.

Atrodo, kad visi to laiko turime mažai ir šeimai, ir sveikatai, ir sportui, bet kai susiplanuoji, įmanoma. Yra buvę, kad iš sporto salės ar paplūdimio važiuoju budėti, nes paguldė vaiką į ligoninę ir jis yra vienas. Noriu nuraminti tik svarstančius prisidėti prie savanorystės - nereikia išsigąsti, kad budėti reikės paromis, kelias valandas tikrai galima rasti savo dienotvarkėje. Visiems rekomenduoju padaryti kažką gero, nes tik duodamas žmogus gauna.

Informacija

* Jau daugiau nei 6-erius metus iniciatyvos „Niekieno vaikai" savanoriai rūpinasi vienišais vaikais ligoninėse ir krizių centruose. Savanoriai teikia visą reikiamą emocinį palaikymą: žaidžia, ramina, migdo, nešioja, guodžia, išklauso, padrąsina, moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras. Iniciatyva vykdoma Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Palangoje.

* Per minėtą laikotarpį savanoriai budėjo jau prie kiek daugiau nei 1300 vienišų vaikų.

* Šiuo metu visoje Lietuvoje aktyviai budi 320 savanorių.

* Savanoriais gali tapti ne jaunesni kaip 18 metų asmenys, galintys vaikams skirti laiko - mažiausiai 25 val. per mėnesį arba 300 val. per metus ir papildomai 2 val. per mėnesį savanorių susirinkimui. Savanoriai patys nurodo, kada gali skirti savo laiką: ryte, po pietų, vakare, naktimis, darbo dienomis ar savaitgaliais.

Šaltinis - niekienovaikai.lt