Lietuva turtinga, bet ne auksu

- Kas lėmė, kad vienose šalyse ar teritorijose randama aukso, deimantų ir retųjų metalų, o kitos apie tokius lobius gali tik pasvajoti?

- Norint išsamiai atsakyti į šį klausimą, pradėti reikia nuo labai toli. Kadaise pradinėje, prieš milijardų milijardus metų, buvusioje stadijoje kosmose buvusi medžiaga pradėjo koncentruotis į kosminius ūkus ir, analogiškai Saulei, pradėjo formuotis tam tikri dariniai. Visi šie procesai vyko neįsivaizduojamai aukštame slėgyje ir temperatūroje, kuomet mums šiandien žinomos medžiagos dar buvo branduolių stadijoje.

Mokslininkams sukūrus greitintuvą (kolaiderį), pavyko nustatyti, kad egzistuoja daug mažesnės elementariosios dalelės už elektronus ar protonus, kurios ir yra visko pradžia. Tokiame būvyje tos dalelės neturi nei masės, nei krūvio ir egzistuoja labai trumpą laiką. Žemės planetai pradėjus aušti, veikiant tam tikrų slėgio ir temperatūros sąlygoms, iš pradinės magmos masės išsiskyrė šiandien mums žinomi cheminiai elementai. Beje, tokie procesai ir dabar gali vykti, tačiau giliai Žemėje, todėl apie tai belieka tik spėlioti.

Kadangi cheminiai elementai buvo skirtingo atominio svorio, jie skirtingai pasiskirstė visos planetos geosferose ir jų storymėje. Tos susiformavusios geosferos - koncentrinės Žemės rutulio sferos skiriasi chemine sudėtimi, medžiagų būsena ir fizikinėmis savybėmis. Išorinės geosferos yra atmosfera, hidrosfera, biosfera, vidinės geosferos - Žemės pluta arba litosfera, mantija ir Žemės branduolys. Visų geosferų medžiagos tankis einant gilyn didėja.

Mums geriausiai pažįstama litosfera - kietas viršutinis Žemės apvalkalas. Tai 100-200 km storio (palyginimui, Žemės pusiaujo skersmuo yra 12 756 km.) kietas sluoksnis, sudarytas daugiausiai iš kristalinių ir nuosėdinių uolienų. Būtent jame galima rasti visus žinomus cheminius elementus.

Giliau eina astenosfera - klampi Žemės geosfera, slūgsanti po litosfera. Joje vyksta procesai, kurie paviršiuje sukelia magmos išsiliejimų lydimus ugnikalnių išsiveržimus, žemės drebėjimus. Pastarieji procesai lemia naudingųjų iškasenų - metalų rūdų susidarymą. Šis procesas vadinamas likvacija. Tai - vienas pagrindinių magmos diferenciacijos būdų. Per likvaciją nuo silikatinio lydalo atsiskiria sulfidinis, oksidinis, fosfatinis, karbonatinis lydalas, iš kurio susidaro sulfidinės, magnetitinės, apatitinės uolienos ir rūdos, karbonatitas. Tiesa, magma ne visuomet iškyla į paviršių. Ji gali likti po žeme ir suformuoti naudingosiomis iškasenomis turtingas gyslas.

Tokių procesų metu, pavyzdžiui, susiformavo ir vieni seniausių planetoje Uralo kalnai, kurių gelmėse atsirado didžiuliai naudingųjų iškasenų židiniai. Vykstant kalnų ardymui, šios iškasenos palengva atsidengė paviršiuje, todėl šiandien yra palyginti nesunkiai pasiekiamos.

Lietuvoje ankstyvajame proterozojaus etape (prieš 1600-541 mln. metų) taip pat buvo kalnynai, vyko Žemės tektoninių plokščių judėjimas, kas formavo kristalinių uolienų pamatą ir lėmė tam tikrų metalų rūdų susidarymą. Pavyzdžiui, kaip Varėnos rajone, kur apie 300 m gylyje turime kristalinį pamatą, kuriame yra metalinių naudingųjų iškasenų. Tačiau šiandien jos yra sunkiai pasiekiamos.

Kita vertus, pastaruosius 541 mln. metų, tai yra, kainozojinės eros laikotarpyje, sąlygų magmos išsiveržimui nebuvo, Lietuvoje paplito nuosėdinės uolienos - senųjų jūrų dariniai. Taigi, nuosėdinėje dangoje turime mineralų ir elementų, kurie priskiriami naudingosioms iškasenoms.

- Kokie jie ir kur gali būti pritaikomi?

- Bene „prabangiausia" iškastinė žaliava yra anhidritas - kalcio sulfatas, sulfatų klasės mineralas ir nuosėdinė uoliena. Arba paprasčiau sakant, gražus, monolitiškas akmuo, kurį galima naudoti statybose, buityje naudojamų daiktų gamybai, chemijos pramonėje ir t.t. Milžiniškų anhidrito išteklių įsisavinimas pagal parengtą ir užsienio ekspertų labai gerai įvertintą projektą įgalintų sukurti iš esmės naują pramonės šaką, kuri atverstų naujas Lietuvos ūkio plėtros galimybes, tačiau tam būtinos investicijos.

Taip pat vakarų Lietuvoje turime natrio chlorido, arba, sakant buitiškai, valgomosios akmens druskos klodus. Nauji metodai leidžia natrio chloridą tirpinti dar gelmėje gręžinyje, išsiurbti, išgarinti vandenį ir susirinkti išsikristalizavusią druską.

O štai kalio chlorido, naudojamo kalio trąšų gavybai, deja, gamta mums pagailėjo, nors jo didžiuliai klodai slūgso kaimyninėje Baltarusijoje.

Taip pat turime gipso (mineralas, nuosėdinė sulfatinė uoliena, kalcio hidrosulfatas) ir klinčių (nuosėdinė uoliena, kalcio karbonatas) klodus. Klinties radimvietė net paskatino Naujosios Akmenės, kurioje jos perdirbamos, įkūrimą. Beje, šiame mieste stovi paminklinis akmuo Lietuvos geologijos pradininkui - žymiajam tarpukario geologui akademikui Juozui Dalinkevičiui.

Taip pat Lietuvoje buvo kasamas molis, bet dabar plytinės yra sunykę. Pakruojo rajone karjeruose išgaunama gana tvirta uoliena - dolomitas (kalcio-magnio karbonatas), iš kurio gaminama plačiai statybose ir kelių tiesime naudojama skalda.

Kvartere (Žemės geologinės istorijos kainozojaus eros paskutinis periodas, nuo 2,6 mln. metų trunkantis ir dabar) besitraukiantis ledynas mums paliko žvyro ir smėlio klodus, todėl šių statybinių medžiagų nereikia importuoti.

Taip pat Lietuvoje, nors nedaug, bet išgauna ir naftos, turime skalūno dujų klodus.

Mūsų šalyje naftos paieškos pradėtos dar tolimaisiais 1958 metais, o pirmasis naftos telkinys aptiktas ordoviko sistemos klintyse netoli Kybartų. 1968 m. pramoninių naftos telkinių rasta Pietų Šiūparių (Klaipėdos rajonas) gręžinyje kambro smiltainiuose, gavyba pradėta 1990 metais. Lietuvoje prognozuojamieji naftos ištekliai sausumoje sudaro 64 mln. t, Baltijos jūros akvatorijoje - 81 mln. t.

Kalbant apie dujas, mes turime iki galo neišžvalgytus skalūnų dujų telkinius. Preliminariais JAV energetikos informacijos administracijos duomenimis, šių dujų ištekliai gali siekti apie 481 mlrd. m³, iš kurių techniškai išgauti pavyktų apie 25 proc. - daugiau nei 100 mlrd. m³. Tokio kiekio mūsų šalies poreikiams pagal dabartinį dujų suvartojimą pakaktų 30-40 metų.

Lietuvos geologų preliminariais skaičiavimais, vakarų Lietuvoje esantys skalūnų dujų ištekliai siekia 585 mlrd. m³, iš kurių techniškai būtų galima išgauti 10-15 proc. (60-90 mlrd. m³), tačiau dėl visuomenės pasipriešinimo jų gavybos klausimas atidėtas neribotam laikui.

Galiausiai būtina paminėti ir požeminį vandenį. Svarbiausia yra tai, kad Lietuvos žemės gelmėse, vandeninguose sluoksniuose, slūgsančiuose iki 200-300 m gylio, esantis vanduo yra gėlas ir tinkamas gėrimui. Giliau slūgso mineralizuotas vanduo, kurio mineralizacija, kuo giliau, tuo labiau didėja. Kilometro gylyje ir giliau šio vandens mineralizacija siekia šimtus gramų litre, todėl gali būti pritaikomas gydomiesiems tikslams, balneologijai.

Beje, pastaruoju metu daug kalbama apie grėsmes ir apsaugą nuo jų, tačiau kažkodėl pamirštamos vandenvietės. II-jo pasaulinio karo metu jos buvo kruopščiai saugomos, o dabar rimtos apsaugos pasigendama.

Apibendrinant, visų ištirtų Lietuvos žemės gelmėse slypinčių naudingųjų iškasenų, įskaitant ir požeminį vandenį, vertė siekia 17 mlrd. eurų (Valstybės duomenų agentūros informacija), kas tikrai nėra mažai.

- Kadangi didžioji dalis minėtų išteklių yra iškastiniai, kaip sprendžiami su ekologija susiję klausimai?

- Nuo 2000-jų metų pradžios kartu su sutuoktine, kuri irgi yra geologė, dalyvavome europiniuose projektuose, todėl teko aplankyti daugelį Europos šalių ir sakau tiesiai: karjerai yra Žemės žaizdos. Teko matyti vario kasyklą Ispanijoje, netoli Sevilijos. Ten kilometro gylyje kasama vario rūda, kurią karjeriniai vilkikai nesustodami gabena serpantinu į netoliese esančią perdirbimo gamyklą. Aplinka nudrenuota, nėra jokios augmenijos, jokios gyvūnijos, todėl, tarkim, nusprendus kasti Varėnos regione esančią rūdą, šis kraštas būtų pasmerktas, todėl labai tikiuosi, kad tokios klaidos nepadarysime.

Anhidrito gavyba jokio pavojaus aplinkai nekeltų. Dar daugiau, mano minėtame projekte numatyta požeminė kasykla, kurioje suprojektuoti du po 5 m aukščio gavybos horizontai, kurie atskirti vienas nuo kito iki 10-15 m storio paliekama likmena, o akmens gavyba vykdoma 70x70 m kamerose, kurių viduje paliekamos 5x5 m atramos, nutolusios viena nuo kitos per 10 m. Tokios ertmės yra stabilios, nepasiekiamos jokių išorinių paviršiaus poveikių, tinkančios įvairiems produktams (vaisiams, daržovėms, vynui) saugoti, esant pastoviai temperatūrai, suspaustų dujų saugykloms, edukacijos erdvėms, restoranams, kino salėms ar net valstybės ekstremalių situacijų valdymo nepažeidžiamam centrui. Be to, ši gavyba yra be atliekų, nes net smulkiausi trupiniai yra realizuojama produkcija, o vanduo požeminėje kasykloje nesikaupia.

Karpėnų karjeras, kurio eksploatacija jau baigta, dalinai apvandenintas. Čia norima įrengti pramogų parką ir vystyti povandeninį turizmą, nes pamatyti buvusiame karjere tikrai yra ką.

Petrašiūnų karjeras dar eksploatuojamas, todėl iš jo vanduo nusiurbiamas. Gal tai, o gal tiesiog aplinkybių visuma lėmė, kad aplinkinių rajonų gyventojai praėjusią vasarą skundėsi išsekusiais šuliniais. Dabar visi šią istoriją pamiršo, tačiau tokia privačioms įmonėms patikėta veikla turi būti griežtai reglamentuojama.

Taip pat buvusius karjerus galima ne tik apvandeninti ar atstatyti, bet ir apsodinti mišku, kaip kad buvo padaryta Serapiniškių karjere šalia Trakų. Retas kuris, žiūrėdamas į dabar tenai žaliuojantį mišką, galėtų pagalvoti, kad anksčiau toje vietoje buvo kasamas žvyras.

Sprendimų, jeigu Žemei padarytos „žaizdos" nėra nepagydomos, yra. Ypač tai pasakytina apie Lietuvą, kurioje vykdoma naudingųjų iškasenų gavyba, faktiškai, nėra labai kenksminga aplinkai ir jos padarinius galima nesunkiai kompensuoti.