Mūsų valstybė - teisiniame kalioše

Buvęs Seimo narys, teisėjas, Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas, o dabar praktikuojantis advokatas Rimas ANDRIKIS neslėpė savo kritiškos nuomonės.

„Aš vertinu labai blogai, - patikino R.Andrikis, - ir tai esu viešai ne kartą kalbėjęs, bet mano nuomonė nėra populiari.

Baisiau negali būti, kai vieni teisiami žmonės išleidžiami atostogauti į užsienį, o kiti, įtariami padarę daug menkesnes veikas, neišleidžiami į užsienį net pas gimines. Sakoma, kad teisiamasis pavargo. Tik nežinia, nuo ko pavargo?

Tokias bylas, kai buvau teisėjas, mes išnagrinėdavome per du mėnesius maksimum. Na, dar pridėkime apeliaciją, dar ir kasaciją - ir tada dar pridėsime pusmetį. O dabar mąstantys žmonės puikiai supranta, kad datos yra priderintos prie rinkimų - vienų, kitų, trečių. Kad ko nors neįžeistų, nesumenkintų reitingų ir taip toliau. Tai man, kaip uosčiusiam politikos, akivaizdu. Visai aiškus tas politinis bylos nagrinėjimo kalendorius.

Man, kaip teisininkui, kaip buvusiam teisėjui irgi aišku, kad byla vilkinama. Kaip advokatui, kuris, kaip taisyklė, niekur neskuba, tai toks vilkinimas taip pat yra „viskas tvarkoje".

Bet dar kartą pasikartosiu dėl išleidimo į Italiją: aš pažįstu įtariamų dėl žymiai mažesnių nusikalstamų veikų, kuriems nei apykojės nenuimamos, nei į užsienį išleidžiami kaip pavargę asmenys.

O kalbant apie Š.Stepukonį, tai akivaizdu, kad jis slepiamas. Kokioje dar byloje tyrėjai išleidžia įtariamąjį per užpakalines duris? Labai žinomą įtariamąjį, kuris, neperdedant, rūpi visai Lietuvai. Išleidžiamas taip, kad net žiniasklaida jo nepamatytų, neduok Dieve, nenufotografuotų. Nes tada atrodys, kad čia jau viskas, asmens teisės pažeistos taip baisiai, kad net Antavilių kalėjimas tam neprilygsta! Žinokite, aš kartais net sakau, kad stebint tokius absurdus gal iš nevilties jau reikia pradėti ne piktintis, bet juoktis? Nes dabar iš kiekvieno tokio teisėsaugos krustelėjimo turbūt galima tik ironiškai juoktis."

- O kaip jaustis nukentėjusiems bei jų artimiesiems, kai kaltinamasis išleidžiamas į Italiją ilsėtis? Ar tai nesignalizuoja nukentėjusiems, jog ir teismo sprendimas bus K.Bartoševičiui palankus?

- Matote, jūs užduodate klausimą kaip užsienyje. O Lietuvoje neįprasta klausti, kaip žmogus jausis, jeigu jo skriaudikas gauna ordiną. Lietuvoje yra nonsensas taip paklausti. Taip klausiama ten, kur jausmai yra saugomi, kur orumas, garbė yra „to pasaulio dimensija", o ne kitaip. O kai čia sklinda epitetai apie „ne šio pasaulio dimensijas", aš paprasčiausiai neturiu, ką komentuoti, nes man šlykštu - štai ir viskas! Kalbėti apie kažkokias čia teisingumo paieškas - tik burną aušinti.

- Tačiau ko stebėtis, jei net vadinamosios Šiaulių kanibalės jau laisvėje. Ciniškai ir žiauriai nužudžiusios bendraamžę. Viena dirba prekybos centre. Užsuks nužudytos mergaitės mama į parduotuvę, o ten prie kasos jos dukters žudikė sėdi! Vėl kartoju - kaip jaustis ir pasitikėti teisingumu?

- Apie K.Bartoševičiaus ir Š.Stepukonio galimus veiksmus buvo plačiau aprašyta, todėl man lengviau svarstyti apie kardomųjų priemonių parinkimą ir jų atitikimą galimam nusikaltimui. O šiuo Šiaulių atveju man sunku komentuoti. Jei nutartys teismo ir nuosprendžiai yra vykdomi, tai prie teisėtumo neprisikabinsi. Bet, aišku, su morale, etika, dar kitais dalykais tai čia galbūt ir prasilenkta.

Kita vertus, daugelis žymiai menkesnes nusikalstamas veikas padariusių asmenų, kalinčių už lengvesnius nusikaltimus, negauna tokių lengvatų. Tie dvejopų standartų matai Lietuvoje yra kaip taisyklė. Ne kaip išimtis, bet kaip taisyklė. O ten, kur yra taisyklės, pavienio žmogaus nuomonė yra menkas lapelis, kurį ta srovė nuneša...

- Kartais atrodo, jog jeigu turėsi teisingą pavardę, nuo bausmės išsisuksi. O jeigu esi koks nors „mongoliukas", „gibonas" tave visą gyvenimą persekios.

- Ar pavardė reiškia? Be abejo! Jūs paminėjote pravardę iš „Juodojo sąrašo", bet aš turiu pavardžių, kurios priklauso tikrajam elitui ir vien dėl pavardės ar giminystės ryšio yra nuteisti. Tik jie yra mano klientai, todėl neturiu teisės tų pavardžių skelbti.

Aš jums dar pasakysiu - paimkime garsią pavardę Gražulis. Ir aš dabar tą Gražulio istoriją iš giliau pasemsiu.

Seimo narį keturi policininkai neša už kojų ir rankų. Kaip girtuoklį, kaip kažkokį, net nežinau, kaip pasakyti. Bet ar pasipiktino tada Seimas? Ar pasipiktino prezidentūra? Net jei padarė teisės pažeidimą, tai ar šitaip elgtis su Seimo nariu? Policijos pasmerkimo nei iš Seimo, nei iš prezidentūros, nei iš premjero lūpų nesu girdėjęs. Jeigu, neduok Dieve, kokį nors kitą, ne Gražulį taip panešiotų, tai turbūt būtų pasaulio pabaiga, ar ne? Tai čia yra pavardės sindromas.

Tą patį galiu pasakyti ir apie Remigijų Žemaitaitį. Tą patį galima pasakyti ir apie Jonavos merą Mindaugą Sinkevičių. Nes M.Sinkevičiaus sumelė toje čekiukų istorijoje tesudaro galbūt tik 10 proc. kitos žvaigždės pasisavintų čekiukų. Ir tokių žvaigždžių yra ne viena. M.Sinkevičius pagal sumą yra vargšas tiesiog! Aš nežinau, ar čia netinkama pavardė. Aš tik sakau, kad čia yra dvejopų standartų pavyzdys.

Aš, pavyzdžiui, nesu toks represijų mėgėjas, kad manyčiau, kad čekiukų istorijos veikėjai visi turi būti nuteisti baudžiamąja tvarka. Praktikoje kartais užtenka tik pagrūmoti - ir politiko autoritetas rinkėjų akyse krenta kaip rudenį lapai. Tai galbūt ir to užtektų? Politikoje turbūt baisiausia bausmė - prarasti postą ir rinkėjų palaikymą. Tačiau kai kurie politikai gali būti ir kalėjime, tačiau populiarumo vis vien dar nepraranda!

Nėra lazdos su vienu galu, kaip ir nėra vienos nuomonės. Jeigu ta pavardė, tas portfeliukas visuomenei prie širdies, tai gali visai šiltai gyventi. Tačiau tie teisinės atsakomybės matai vis tik turėtų būti visiems piliečiams vienodi. Bent stengtis, kad jie būtų vienodi. O kai pas mus matų amplitudė yra didžiulė, yra tiesiog baisi praraja tarp sotaus gyvenimo ir atsakomybės, tai yra netvarka.

- Mūsų teisingoje valstybėje pasitaikė atvejų, kai net policijos komisarai, garsūs prokurorai būdavo privaišinami, o paskui vaišintojai patys pranešdavo, kad komisaras girtas sėdi prie vairo. Tiko ir toks subtilaus susidorojimo būdas!

- Būna, kad patys įsiūlo, o paskui įkalbinėja važiuoti. Represinėje šalyje tokie dalykai nėra svetimi.

Romualdas Ozolas yra sakęs, jog veiksmas gali būti teisėtas, bet amoralus. Ir kol mes neišmoksime skirti, kas galima, o kas jau negalima, tai ir gyvensime tokiame kalioše, nes bet koks, atsiprašant, beraštis, diktuos tam tikras elgesio sąlygas.